Arvydas Juozaitis: Valstybės Europoje negimsta tuščioje vietoje, vieta jau būna užimta, ir reikia ginklo, kuris padėtų tą vietą išsikovoti

KALBA 2025-06-27 

KULTŪROS KONGRESAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIME 

KULTŪROS KANONAS — BŪTINYBĖ

Lietuvių kultūros žmonės 1918 metais sukūrė nūdienės Lietuvos modus vivendi - kalbos valstybę. Kalba tapo stipriausiu ginklu, praplėšusiu geopolitinį žemėlapį ir leidusiu jame atsirasti naujai geografinei, o kartu ir politinei realybei. 

Valstybės Europoje negimsta tuščioje vietoje, vieta jau būna užimta, ir reikia ginklo, kuris padėtų tą vietą išsikovoti.

Taikiausias ginklas atsirado didžiausių represijų prieš lietuvius metu - Knygnešystės ginklas. Jis tarnavo net 40 metų, buvo grūdinamas 40 metų. Ir užgrūdintas kančių, žūčių ir persekiojimų žaizdre, suteikė kelių milijonų bendruomenei gyvybingiausios jėgos. 

Pasitikėjimo savimi jėgos, leidusios imtis XX amžiaus civilizacijos. 

Iš tikrųjų įvyko savotiškas stebuklas, kuriuo negalime atsistebėti ir šiandien: prireikė vos 14 metų, kad žmogus, išsikovojęs teisę viešai ir nebaudžiamai kalbėti lietuviškai, rašyti ir skaityti lietuviškai, mokytis ir mokyti lietuviškai, kalbos pagrindu įkūrė valstybę ir tapo tos valstybės žmogumi. 

Šiuolaikinės ir modernios Lietuvos žmogumi.  

Bet stebuklas yra pavojingas reikalas. Jis gali išnykti, gali nunykti, jeigu laiku nebus sutvirtintas savų kanonų, savos būties stulpų. Kanonai ir stulpai yra net kokio pastovumo žemėje, bet kurio namo ir kiekvienos valstybės būtini ramsčiai. 

Jie tampa ir pavyzdžiais savo bendruomenei ir visuomenei. 

Vargas visuomenei ir valstybei, jeigu ji nesusitaria dėl kanonų. 

Jeigu ji, kūrusi klasikos ir amžinybės kūrinius, nepaskelbia jų privalomais visoms, ir pirmiausiai būsimoms kartoms. 

Susikalbėjimas nunyksta, pati susikalbėjimo dirva išpustoma pasaulinių audrų ir stebuklo kaip nebuvę. 
     
Rytų imperijos ir despotijos egzistuoja ginklo dėka, prievartos jėga, fizinės plėtros aistra. Ir vien todėl jos sunaikina daugiau negu kuria. Karai ir užkariavimai, nešantys žūtį žmonėms ir kultūroms yra tokių valstybių-imperijų modus vivendi (gyvenimo būdas - red. pastaba)

Visai kitu modus vivendi alsuoja šiuolaikinės Baltijos šalys. Aukščiausiu ir visuotiniu mūsų tautų buvimo po saulė pateisinimu tapęs kūrybos grožis. Grožis, pranokstantis menka fizinį dydį, prilygstantis gausesnių tautų kūrybai. 

Baltijos šalys niekam negrasina, nieko nebaugina, jos egzistuoja vien dangaus ir Dievo akivaizdoje. Dainų šventės, iš kurių gimė Latvijos ir Estijos valstybės, yra tikras bendruomeniško gyvenimo, istorinio tęstinumo įrodymas. 

Bendruomenė dainuoja ne agresijos vardan, dainuoja dangaus ir žemės grožį liudydama. Aukščiau dainos, atliekamos choru, nėra nieko — tik pati būtis. 

Kultūra tampa būties skliautu, po kuriuo dainuojama ir kuriama.

Lietuva gimė be visuotinės dainos kupolu — mums buvo uždrausta dainuoti kartu. Tad mūsų Dainų šventės gimė jau susikūrus valstybei. Ir todėl Dainų šventės mūsuose lieka gerokai trapesnės nei Latvijoje.

Bet ar trapesnė pati kultūra? To negalime ir neturėtume teigti.

Kad kultūra mums rūpi kaip pati egzistencija įrodėme jau 1925 metais. Kultūra kaip plačiausiai suprantama valstybės būties kūryba. 

Vaižgantas ir šviesiausi to meto protai, Kauno Lietuvos kūrėjai suprato, kad kultūra turi šviesti Lietuvos mokykloje, turi būti bibliotekoje, šeimose. 

Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso tema ir buvo ši - Švietimas didžiąja prasme.  
    
***

TARPUKARIO NEPRIKLAUSOMYBĖ  pateisino nuostabą, kad esame gyvi.

Nuostabą pasijusti civilizuotu žmogumi, vertu valstybės, ir kartu — lietuvių kalbos valstybės. Sermėgių valstybės? Tai nuostabu, nes  turtingiausių sermėgų, kalbančių seniausia, valstybine tapusia, indoeuropiečių kalba. 

Nuostaba, kad valstybė gali gyvuoti lietuvių kalbos pagrindu kartu reiškė ir pareigą. 
Pareigą įtvirtinti 40 metų knygnešystės atliktą darbą.

Politinis elitas pamatė, kad greta nėra kitos valstybės, kuri be jokių socialinė veiklos tradicijų, vos per kelioliką metų būtų tapusi valstybe. 

Taip suvokta, kad 14 metų po knygnešystės — pernelyg trumpas laikas pilnakraujės ir save gerbiančios valstybės pamatui sukurti.

Latviai, į kuriuos žiūrėta išplėtus akis — suprantant baltišką mūsų artumą, — buvo visa galva pranašesni. Latvija liudijo, kokią milžinišką reikšmę turi puse šimtmečio anksčiau pradėtas pasiruošimas moderniai valstybei, su sava masine spauda. 

Ne vien Dainų šventės, bet ir literatūra, menas, net nacionalinė opera buvo įdarbinta ateičiai. XIX amžiaus pabaigoje, Mintaujoje pamatęs ir išgirdęs nacionalinę latvišką operą, Vaižgantas neteko žado. 

Tai buvo  civilizuotą kultūros galią kurianti tauta. Mes atsilikome šviesmečiu. 

Modernūs laikai anaiptol nebuvo ir nėra pavojingi nedidelei tautai — jie leidžia atsiskleisti visoms kūrybos formoms. 

Latviai parodė, kad išlieka ne tas, kas turėjo istorinį valstybingumą ir visko neteko, o visai kitas — pasiremiantis savo autentiška ir kartu baltiška, pasaulį įvardijančia kultūros kalba. Tokia moderni valstybė.

O mes? Net 1918 metais jautėmės esą daugiau geopolitikos rezultatas negu vidinių galių vaisius. 

Laimė, kultūra alsavome.

Todėl buvo reikalingas 1925 metais susirinkęs Kultūros kongresas. Jis iš esmės baigė KNYGNEŠYSTĖS DARBĄ, įtvirtino kultūrinio švietimo pergalę. 

Pirmasis kongresas pabrėžė, kad  valstybė privalo absorbuoti kultūrą sava kalba ir visa tai sulieti į švietimo indą. 

© Arvydas Juozaitis

Vadinasi, turime liautis stebėjęsi, kad egzistuojame kaip lygiavertė kaimynams valstybė. 

Valstybė privalo jaustis kaip gamta. Kaip antroji gamta, antraip ji pasijunta ją siaučiančių jėgų žaislu ir neišvengiamai suka nykimo keliu.

Tad 1925 metais, netariant to žodžio, KALBOS, KULTŪROS IR ŠVIETIMO KANONAS buvo iškeltas kaip valstybės uždavinys.

Lietuvai palankiu būdu tai pripažino Kauno universitete ėmę dirbti pasalinio masto mokslininkai.  Vasilis Sezemanas, Vladimiras Šilkarskis, o ypač Levas Karsavimas. 

Pastarasis, būdamas didžiausiu Europos kultūros ir mediavistikos žinovas, savos originalios koncepcijos kūrėjas, egzistenciškai įrodė, mokslinės  nuostabos apimtas, lietuvių kalbos plastikos ir kalbos pasaulinės reikšmės apimtas žmogus gali paaukoti net savo karjerą. 

Daugiatomę EUROPOS KULTŪROS ISTORIJĄ  parašydamas lietuvių kalba. 

Pasakydamas, kad taip ir mokslo kalba. 

 Rusų ar kitomis kalbomis parašytas šis fundamentalus veikalas būtų įvedęs L. Karsaviną į pasaulinę istorijos filosofijų galeriją, pastatęs greta Osvaldo Špenglerio ir Arnoldo Toinbio. Bet jis pasirinko egzistencinę Lietuvą.

Visa tai ne atsitiktinumas, tai didis būties balsas ir žmogaus pasirinkimo grožis. Pripažįstant kultūrai primatą \ tiek fonetiniu kalbos skambėjimu, pavardžių politika, tiek mokslo terminija.

***    
Mes susiduriame su 1926 metų valstybiniu perversmu. Su tautininkų valdžia, tekusia Lietuvai — taip, vėlgi 14 metų.

Tie metai, paženklinti  Antano Smetonos valdymu, ir mes dažniausia vertiname juos politiškai, matydami demokratijos suvaržymą, vienos partijos diktatūrą. 

Bet būtina pripažinti išliekamąjį pamatą, kuris buvo sukurtas ir nepaneigiamai sutvirtintas per tuos Lietuvos 14 metų.  

O nutiko taip, kad politiškai nepabrėžiant, buvo įgyvendinti kone visos 1925 metų Kultūros kongreso nuostatos. 

Nebuvo sukurtas tik nepriklausomas nuo valdžios kultūros fondas. 

Bet dėmesys kultūrai buvo pamatinis. Lietuva kaip lietuvių kalbos ir kultūros moderni valstybė per tuos 14 metų buvo sukurta. Ir kartu tapo Kauno Lietuvos pasidižiavimu — ir mažuoju Paryžiui, ir art-deko sostine, ir Europos krepšinio čempionu.

***

PO SVETIMAISIAIS

Po 1940 metų užplūdusių mus svetimų teroro valstybių veiklos rezultatai mūsų valstybės erdvėje buvo žiaurūs, bet katastrofa neįvyko. 

Tauta išliko, kultūra lietuvių kalbos pagrindu išliko. Ir tuo būdu išliko pati tauta. Žinoma, išliko, nes Nepriklausoma prieškario valstybė spėjo suformuoti bendruomenės poreikį likti savita ir autentiška net valstybės žūties sąlygomis. 

Prisitaikyti, kolaboruoti, bet žinant ir kolaboravimo kainą, ir jo tikslą — gimdant naujas kartas ir neleidžiant joms pamiršti KULTŪROS PRIMATO — plačiąja prasme lietuvių kultūros KANONO. 

Buvo saugoma ir perduodama iš kartos į kartą kone visa kultūra — nuo Dainų švenčių, iki teatro, meno, architektūros ir poetinės lyrikos. 

Reikia pripažinti, kad lietuviška sermėga, kaip mėgo šaipytis Kremliaus emisarai, tapo nesuplėšoma. Ir lietuvių kalbos nuopelnas, kad mes turėjome 11 klasių bendrojo lavinimo mokyklose net sovietizuojami, kai visa imperija turėjo 10 klasių vidurinio mokymo mokyklą. 

Taip, Lietuvai, o kartu Latvijai ir Estijai, pavyko išsikovoti šią privilegiją. 

Kas tai padarė? Katalikių motinų sūnūs, tautiniai komunistai, atsistoję ant Antano Smetonos metais supiltų valstybinės kultūros pamatų.

AUTENTIŠKUMO METAS

Kalba, kurioje glūdi seniausia Europos prokalbė, kurioje užkoduotas visas pasaulis,  sukuria gražiausią pasaulėvaizdį. 

Šis pasaulėvaizdis sudaro valstybės savitumą — jis nesunaikinamas, net valstybę sunaikinus.

1990 metų kovą Lietuvos Aukščiausioji Taryba nebūtų turėjusi ką paskelbti, jeigu lietuvių kultūros nebūtų išlikę. Nepriklausomos nuo visų priešiškų, mus naikinančių jėgų tarybų Lietuvoje alsuojančios lietuvių kultūros. 

Todėl mes susirinkome išsyk, po dviejų mėnesių, jau gegužę, didžiausioje Lietuvos arenoj. Ir paliudijome, kad šiuolaikinės Lietuvos išlikimo istorijoje  — KULTŪRA yra PIRMINĖ, politika — antrinė. 

Išleistas okupacinio laikotarpio, ilgų dešimtmečių lietuviškos kultūros sąvadas — knyga LIETUVOS KULTŪROS KONGRESAS — yra tikras ir neginčijamas įrodymas, kad KANONAS jau buvo.

Belieka jį patvirtinti iš naujo.

Trečiajame XXI amžiaus dešimtmetyje mes ir vėl įžengiame į labai pavojingos būties ruožą. Tautos nykimas įgavęs geometrinio pagreičio. 

Depopuliacija tokia galinga, o lietuvių kalbos atsisakymo tendencijos tokios pavojingas, kad po kelių dešimtmečių valstybei pritrūks ne tik karių, bet ir mokinių. O likę gyventojai? Sens, mirs, egzistuos, bet Lietuvos likimas jau bus  pasibaigęs.

Ar galima to norėti?

Todėl mums kaip tam pasakos herojui  būtina susigriebti už galvos ir ištraukti save iš abuojumo pelkės. 

Būtina imtis esminių valstybingumo pamatų gelbėjimo politikos — valstybinėse mokyklose dėstymo tik valstybine lietuvių kalba. Būtina — lygia greta — susitarti dėl KULTŪROS KANONO.

Reikia  bent aštuonių kultūros sričių, kuriose išskirtume didžiausių, laiką įveikiančių pasiekimų įvardijimą:

• tautos tradicijų ir institucijų,  
• literatūros,
• architektūros ir dizaino,
• muzikos,
•  teatro meno,
•  kino.

Būtinas kultūros kanono įteisinimas mokyklų programose, jo sklaida nacionalinių bibliotekų tinklu, masinėje komunikacijoje. 

Ir kiekvienoje srityje rasti bent po dešimt kūrinių ir kūrėjų, kuriuos turėtų žinoti ir kuriais savo gyvenime ir kūryboje galėtų remtis kiekvienas Lietuvoje užaugęs, Lietuvoje mokęsis žmogus. 

Taip mes užtikrintume istorinę kartų-kartų tąsą ir nepaskęstume globalizme. 

Taip mes negrįžtume į 1920 metų egzistencinę nuostabą, skambančią desperatišku klausimu:  nejaugi mes esame gyvi? 

Kaip tauta? O valstybė?

Latvija ir vėl mus aplenkė, jau XXI amžiuje. Latviai įgyvendino šias būtinas kultūrinio, politinio ir net demografinio išlikimo sąlygas įsivedę — įsivedę daug sunkesnėms sąlygomis negu mūsų.

Laikas parašyti didžiulėmis raidėmis ant visų Lietuvos vartų — oro uostuose ir jūrų uostuose, pasienio stotyse ir geležinkelio stotyse — parašyti: 

 JUS SVEIKINA LIETUVA — SENIAUSIOS VALSTYBINĖS KALBOS VALSTYBĖ.

Gal kas pasakys, kad visai tai yra neįmanoma? Jiems pakaks drąsos pasakyti, kad  Latvija yra neteisi, susitvarkiusi savo mokyklas ir įsivedusi kultūros kanoną?

Abejojantiems ir skeptikams tenka priminti Vytauto Žalakevičiaus 1965 metais sukurtą filmą „Niekas nenorėjo mirti“:

Kai herojai ir antiherojai negali susikalbėti, kažkas iš tos kone antikinės kovos ir agono dalyvių ištaria: „Na, vyrai, dainą!“ 

Daina bendra visiems.

Dėkui už dėmesį.

Arvydas Juozaitis