Audringos arijos staiga virsta devyniaragėmis baladėmis.
Aistringus, net grėsmingus ar šėtoniškus, nakties šydą draskančius riaumojimus keičia švelnesni, jautresni, barchatiniai paūbavimai.
Keistas jausmas.
Visai šalia namų.
Garsas - toks galingas, tarsi tie žvėrys mokėtų naudotis gramofonais.
Kraupoka, ir pilnaties fone laukiniai, iš už neperregimos nakties tamsos širmos atskriejantys garsai dar labiau virina kraują.
Kažkas pirmapradžio, ne miestietiško.
Laukinių gyvūnų kaimynystė, nakties ir dienos garsų scena po langais yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų.
Ko nėra tekę patirti prieš apsigyvenant sodyboje.
Betoną pakeitė medžiai.
Asfaltą - žolynai.
Net apleisti pastatai čia nedrasko akių.
Atvirkščiai: jie savotiškai puošia aplinką, tarsi muziejiniai eksponatai po atviru dangumi alsuojantys vietovės istorija.
Akyse nyksta, tręšta, ir nugriuvęs šimtametis stogas vis primena apie visa ko laikinumą.
Klaipėdos velniškai pasiilgstu, bet čia naktimis baubia elniai, kęžta karvelio uodegos jungtimi suręstos rąstinės sodybos, šlama medžiai ir auga žolė.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą