Denisas Nikitenka: "Tokiomis akimirkomis aš visa širdimi esu klaipėdietis"
Vos tik pajūryje pradeda siausti audra, klaipėdiečiai lekia prie jūros. Ne namie kiūto, o strimgalviais dumia milžiniškų bangų pasižiūrėti.
Ar senas, ar jaunas, pavieniui ar poromis, šeimomis. Keliolikai minučių. Stoviniuoja kopose, ant šiaurinio molo, pasigroži Baltijos šėlsmu, apsisuka ir patenkinti grįžta.
Šiandien – kaip tik tokia diena, o ir aš įpratau prie to keisto klaipėdietiško ritualo. 35 km/h vėjo stiprumas, tačiau gūsiai jis siekia 45 km/h.
Užpučia toks siautulys ir neša tave su visais kaulais ir mėsomis, kad net ant kojų negali pastovėti. Išėjus į atvirą pajūrį užklumpa negailestinga smilčių ataka: žiaurus jausmas, kam yra tekę patirti.
Tarsi nesuskaičiuojama galybė piktų, mažų širšių tau geltų į veidą.
Smiltelės taip skaudžiai sminga, kad primena adatėles. Juokingai atrodo tuomet tokių nelaimėlių pulkelis, einantis atbulomis, vengiantis aštrių smilčių.
O jei išsižioji ar nusikosėji, visą kelią iki namų paskui smėliukas smagiai girgžda tarp dantų. Neiškrapštysi, neišspjausi, nenusivalysi: tenka praustis.
Gražu. Ką čia ir bepridursi. Pasiutęs vėjo, jūros ir šviesos šuorų šokis. Ir kirai... Kaip jie išsilaiko ore? Nė velnio nesislepia užuovėjose.
Regis, jiems net patinka, jie mėgaujasi tokiu šėlsmu. Su pasiutusia jėga bangos dūžta ir purslais išsitaško į bangolaužio tetraedrus, o kirams – nė motais.
Tokiomis akimirkomis aš visa širdimi esu klaipėdietis.
Autoriaus nuotr.
Rašyti komentarą