Dienoraštis iš Charkivo: tarp dūžtančių likimų, dronų teroro ir politinių aidų iš gimtinės
"Džiugus. Tai dėsningas agresijos rezultatas: vyko čia 3 dienoms, o liko po žeme amžiams".
"Rusija pralaimės?"
"Rusija laimės.
Jos pergalė reikš tai, kad Putino režimo neliks, o Rusija taps normalia civilizuota šalimi. Tai ir bus pergalė".
Melsiuosi, kad Ivanas nežūtų
Prieš 1,5 metų teko pavėžėti kalinį, pagal spec. programą tapusį kariu ir norėjusį tokiu būdu nuplauti prasižengimų gėdą. Gaila, po pusmečio Saša žuvo.
Vakar teko susipažinti su kariu, pasirašiusiu jaunimui skirtą programą, suteikiančią teisę po 1 metų tarnybos išvykti į užsienį (kiti negali; kiek jaunuolių pasirašė šį kontraktą nežinoma).
"Pailsėsiu Ispanijoje ir grįšiu, frontas man tapo savotišku narkotiku"- pareiškė nueidamas snaiperis. Melsiuosi, kad Ivanas nežūtų.
Situacija Charkive blogėja, bet panikos nėra
Po velnių, dar pernai to nebuvo - rusų dronai vidurdienyje sklando Charkivo centre ir terorizuoja.
Prie Ševčenkos rajono merijos atėjau daryti reportažą apie ryte 08 val dronų atakuotą mėsos įmonę (2 darbuotojai žuvo, 7 sužeisti) ir gavau slėptis merijoje, nes Šachedas ėmė į mūsų pusę artėti…
Situacija Charkive blogėja, bet panikos nėra, parkai pilni žmonių - džiaugiamasi atšilusiu oru.
Charkivas jau atakuojamas kasdien
Planavau rašyti kažką rimto, tačiau galva sunki nemiegojus – naktį du kartus (02 ir 03.30 val) sprogimai Šalto Kalno mikrorajone (tame kur apsistojau).
Kyjivas kenčia kartą per 1-2 savaites, o Charkivas jau atakuojamas kasdien, per arti Rusijos ir fronto.
Vakar, pavyzdžiui, ryte dronas trenkė Naujos Bavarijos rajone, vakare 20 val Industrijos rajone, naktį Šalto Kalno, o šį rytą 07.40 priemiestyje.
Žmonės į oro pavojaus pranešimus nebereaguoja, jie beveik nenutyla; čia arba „tampi“ vietiniu arba bėgi iš miesto. Charkiviečiai tapo drąsos simboliu visai šaliai.
Nežmoniškas Rusijos karių elgesys nesikeičia.
Šių 17 ir 24 metų brolių gyvybės nutrūko rusų dronui pataikius į greitosios pagalbos automobilį Uralovo kaimelyje Sumų regione.
Greitoji buvo atskubėjusi Šašai ir Ivanui į pagalbą, nes kieme nepastebėjo drono išmėtytų minų, ir sprogusi viena suknežino jų kojas.
Sužeistuosius vežant į ligoninę Šostkoje, smogė kitas dronas; žuvo ir 25 metų medikė bei jai talkinęs 32 metų sutuoktinis policininkas.
Vairuotojas reanimacijoje, būsena kritinė.
Esame normali valstybė, turime ir prezidentą, ir premjerę
„Gėda matyti Lietuvą, neturinčią prezidento“, – parašė V.V.Landsbergis. Charkive perskaičius tokius žodžius apima pyktis ir norisi ukrainiečiams šaukti: netiesa!!!
Esame normali valstybė, turime ir prezidentą, ir premjerę; juos, kaip ir visose šalyse, mėgsta ne visi tautiečiai, tačiau „nuliais“ pravardžiuoja tik politiniai radikalai, kiršintojai.
Prie tokių tačiau ar galima priskirti minėtos citatos autorių – 63 metų kino ir teatro režisierių, rašytoją, poetą, knygelių vaikams kūrėją V. V. Landsbergį? (1 komentare – citatos iš jo įrašų.)
Neginčijama: tai įvairiapusiškai talentingas menininkas, intelektualas. Pastaruoju metu tačiau vis dažniau „Facebooke“ sėjantis nesantaikos daigus.
Patyčiomis, užgauliojimais palydi pasisakymus apie prezidentą bei Vyriausybės narius, apie kitokią nuomonę turinčius politikus bei tą visuomenės dalį, kuri jo tėvo bei sūnaus atstovaujamos partijos nelaiko idealiausia.
Tokie garsios šeimos atstovo pasisakymai (nepatinkantys asmenys priskiriami „stribaujai“; prie „kenkėjų“ priskiriami net vieni objektyviausių politinio gyvenimo vertintojų – Vladimiras Laučius bei JAV lietuvis Kęstutis Girnius), subjektyvia mano nuomone, didina tautos susipriešinimą, kas Rusijos agresijos akivaizdoje nėra gerai.
Juolab kad dauguma politinių kivirčų Lietuvoje yra apie mažmožius.
Kadangi esu dirbęs kaimyninėse Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, o ir toliau stebiu ten vykstančius įvykius, galiu patvirtinti, kad tų šalių vadovų vaikai socialiniuose tinkluose tautos kiršinimu neužsiima.
Atgavę nepriklausomybę Lietuvoje turėjome ne vieną prezidentą ir premjerą, negi būtų gerai, jei ir jų sūnūs bei dukros įsijungtų į šį plūdimą?
Pagarba jiems, kad to nedaro. Džiugu, kad tokių asmenų nėra ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Tuo užtat garsėja keli JAV prezidento palikuonys. Bet negi D. Trumpas ir jo šeima šiuo požiūriu yra sektinas pavyzdys?
Mūsų buvo beveik 4 milijonai, o liko nepilni 3; gal apie tai reikėtų kalbėti; ir apie tai, kaip šalį paversti draugiškesne, mažiau susipriešinusia.
O gal, ilgėdamasis gimtinės, per daug tikiuosi iš kraštiečių – kad siaučiant pašonėje karui tapsime broliškesni, o to pavyzdį demonstruos elito atstovai?
P.S. komentaruose prašymas neįžeidinėti tautiečių
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą