G. Furmanavičius: "Pasaulio raida rodo, kad visos nesąmonės anksčiau ar vėliau baigiasi"

„Labai sudėtinga būti moralės normų laužytoju pasaulyje, kuriame moralės neliko." Taip keletą metų iki savo mirties yra sakęs garsus britų muzikantas ir kūrėjas David'as Bowie. Ar mes tikrai jau gyvename pasaulyje, kuriame nebėra moralės?

Jei klausytume nuo scenos besitraukiančio ilgamečio ilgus metus nieko neveikiančio Lietuvos banko valdybos pirmininko V. Vasiliausko lyg ir taip, nes jis prieš keletą metų karštai pritarė legendiniam dainininkui, pareikšdamas, kad „etika, moralė ne šio pasaulio dimensijos yra."

Labai nenoriu būti viskuo nepatenkintu žmogumi, kuriam bėgant metams vis dažniau atrodo, kad „mūsų laikais taip nebūdavo." Visais laikais būdavo visko. Mano tėvų jaunystės laikų šokis tvistas kėlė siaubą jų tėvams lygiai taip pat, kaip mano nuo paauglystės mėgstamiausios grupės Deep Purple muzika ir išvaizda kėlė siaubą mano tėvams.

"Visame tame šimtmečius skaičiuojančiame kartų kare buvo nubrėžtos tam tikros ribos, kurių peržengti buvo nevalia. Tai vadinama vertybėmis".

Yra daugybė vertybių apibrėžimų, nors mes kiekvienas intuityviai žinome, kas tai yra. Tiems, kas nežino galima priminti: vertybės yra tam tikros grupės moralinės nuostatos, pagal kurias grupė gyvena, dirba, kuria šeimą, valstybę ar organizaciją.

Vertybių sistemą mums formuoja šeima, mokykla ir visuomenė. Aš labai gerai prisimenu savo vaikystės ir paauglystės metus, kai vertybes buvo nelengva atsirinkti vien todėl, kad šeimoje diegiama vertybių sistema buvo visiškai skirtinga nuo tos, kurią mums diegė tuometė mokykla ir dar labiau skirtinga nuo tos, pagal kurią gyveno visuomenė.

Mokykloje man aiškino, kad jau už artimiausio kampo mūsų laukia šviesi komunizmo aušra, kur visi bus linksmi, laimingi ir viskuo aprūpinti.

Būtent - ne apsirūpinę, o aprūpinti. Visuomenė tuo metu gyveno pagal visai kitus standartus ir, nelaukdama, kol valstybė ja pasirūpins, visuotinio prekių deficito sąlygomis savim rūpinosi pati. Ypač aktyvioji jos dalis, kuri tuo metu buvo paniekinamai vadinama spekuliantais. Šiandien sunku patikėti, kad benzino kolonėlės operatorius, parduotuvės vedėjas, restorano durininkas ar barmenas buvo prestižinė profesija.

Tačiau vertybės, kurias man ir daugeliui mano kartos žmonių šeimose įdiegė ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu mūsų tėvai buvo svarbesnės visoje toje valstybinio bei visuomeninio melo ir dvejopų standartų mišrainėje. Juk visi žino posakį, kad šeima yra visuomenės ląstelė.

O iš ląstelių susidaro visi gyvi organizmai, nes anot apibrėžimo ląstelė yra gyvų organizmų struktūrinis vienetas, gebantis savarankiškai egzistuoti, vystytis ir daugintis. Pagarba šeimai, pagarba tradicijoms, pagarba vyresniems - tai yra pamatas, ant kurio laikosi stipri visuomenė.

„Geri vaikai tėvų nelanko." Prisimenate? Jau kuris laikas tas pamatas nuosekliai ardomas.

Lėtai, po truputį, bet labai kryptingai. Pagrindinis taikinys yra šeima ir jos vertybės. Mums bandoma primesti į šiol negirdėtus ir nematytus šeimos apibrėžimus ir sampratas. Nors nieko nereikia išradinėti, nes Lietuvos Konstitucijoje yra viskas pasakyta:

„38 straipsnis

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.

Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.

Tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Vaikų pareiga - gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą."

Nesunku suprasti, ko siekiama, kėsinantis į šeimą ir joje skiepijamas vertybes. Juk žmonės su aiškiomis vertybėmis ir tvirtomis moralinėmis nuostatomis yra sunkiai valdomi ir labai nepatogūs pasaulio gelbėtojams, kurie, lyg laiko ratui apsisukus ir vėl žada mumis pasirūpinti, lygiai taip pat, kaip ir tie pradžioje minėti šviesaus komunizmo kūrėjai.

Tą rūpestį mes jau ne tik matome, bet ir jaučiame: kosminiu greičiu spausdinami beverčiai eurai, kurie mokami už nieko neveikimą, politikai tapo gydytojais ir, remdamiesi patogių pseudoekspertų sapalionėmis vietoj tradicinių mūsų šeimų švenčių Kalėdų ir Velykų siūlo mums neaiškios kilmės vakcinas ir kažkokius naujus pasus bei bilietus į laisvę.

Prieššventinį rašinį noriu baigti optimistine gaida. Pasaulio raida rodo, kad visos nesąmonės anksčiau ar vėliau baigiasi. Kažkada žlugo Romos imperija, daugumas mūsų pamena Sovietų imperijos griūtį. Išmintingas karalius Saliamonas prieš daugelį metų sakė: „... ir tai praeis."

"Nes praeina viskas, kas yra netikra bei prieštarauja gamtai, logikai ir žmogaus prigimčiai".

Gražios mums visiems Prisikėlimo šventės!

Gintaro Furmanavičiaus asmeninės paskyros soc. tinkle nuotr.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder