Gintaras Furmanavičius: Jeigu jėga susijungs su teisingumu – kas gali būti stipresnio už tą sąjungą?

Tai yra ir 1963 metais mokslininko Edwardo Nortono Lorenzo pristatytas vienas iš didžiųjų dvidešimtojo amžiaus fizikos pasiekimų, plačiai pristatytą jo 1972 metų gruodį skaitytoje paskaitoje, kurią pavadino „Drugelio sparnų plasnojimas Brazilijoje gali sukelti tornadą Teksase.“

Pirmasis iš dviejų įvykių tyliai savo eilės daugiau nei dvejus metus laukė seime. Ten, valdant konservatoriams tradiciškai po įvairių nesibaigiančių skandalų dūmų uždanga buvo iš esmės pakeistas Rinkimų kodeksas.

Šiuo kodeksu tapo reglamentuojami visi Lietuvoje vykstantys rinkimai, kai anksčiau kiekvieniems rinkimams galiojo po atskirą įstatymą. 

Darbo grupė, kuriai vadovavo vienas žymiausių konservatorių čekistų (nuo žodžio „čekiukai”) Andrius Vyšniauskas tyliai tyliai pakeitė rinkimų vienmandatėse apygardose tvarką. Ši darbo grupė savo darbą baigė dar 2022 metų sausį.

Kas gi buvo pakeista? Skamba sudėtingai, tačiau viskas yra labai paprasta. Anksčiau galiojusiame Seimo rinkimų įstatyme buvo numatyta, kad vienmandatėje rinkimų apygardoje pirmajame ture išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau, kaip 50 procentų tos apygardos rinkėjų balsų su sąlyga, jei juose dalyvavo ne mažiau kaip 40 procentų tos apygardos rinkėjų.

Jei rinkimuose dalyvaudavo mažiau, nei 40 procentų apygardos rinkėjų, išrinktu buvo laikomas kandidatas, gavęs daugiausia, bet ne mažiau kaip vieną penktadalį visų apygardos rinkėjų balsų.

Naujame Rinkimų kodekse ši mažam rinkėjų aktyvumui taikyta nuostata tapo pagrindine. Jame dabar rašoma: „Išrinktu laikomas daugiausia rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų gavęs kandidatas, bet ne mažiau kaip vieną penktadalį visų į tos rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus įrašytų rinkėjų balsų.“

Paprastai sakant tai reiškia, kad jei rinkimų apygardoje yra 25 tūkstančiai rinkėjų, tai penktadalis nuo jų yra 5 tūkstančiai. Tiek balsų surinkęs kandidatas nuo šiol laimės rinkimus jau pirmame ture.

Ką tai keičia? Jei nauja tvarka būtų galiojusi praėjusiuose rinkimuose, jau pirmame ture rinkimus būtų laimėję konservatoriai Kuzmickienė, Kreivys, Landsbergis, laisvūnė Armonaitė.

Akivaizdu, kad ši pataisa yra labai naudinga konservatoriams. Kodėl? Štai 2020 metais į antrąjį rinkimų turą pateko net 54 konservatoriai 68 apygardose.

Antroje vietoje likę valstiečiai turėjo tik 32 kandidatus. Tačiau antrame ture rinkimus laimėjo mažiau, nei pusė rinkimuose vienmandatėse dalyvavusių konservatorių – vos 26.

„Daug politologijos žinių nereikia, kad pamatytum, jog tas naudinga sutelktą elektoratą turinčioms partijoms, kurios antruose turuose paprastai susilaukia balsavimo „prieš“, kokia partija ir yra konservatoriai“, – komentuodama naująjį Rinkimų kodeksą tą patvirtino ir darbo grupėje dalyvavusi Agnė Širinskienė.

Anot jos, darbo grupei pradėjus dirbti, buvo iš anksto susitarta, kad norint keisti teisinį reguliavimą, apie tai turi būti išdiskutuota ir tik tada priimamas bendras sprendimas. 

Dar trys politikai, dalyvavę darbo grupėje – Rita Tamašunienė, Vytautas Mitalas ir Julius Sabatauskas taip pat tvirtina tokių diskusijų nei matę, nei savo ausimis girdėję.

Akivaizdu, kad yra tik dvi galimybės: arba konservatoriai visus apgavo, arba opozicijos seimo nariai nesupranta, už ką balsuoja ir yra paprasčiausi žiopliai.

Antras įvykis, lyg ir niekaip nesusijęs su pirmuoju, man priminė vaikystę ir jaunystę.

Tuomet, norint prastumti eilinę idiotišką idėją buvusių sąjunginių respublikų spauda buvo užverčiama gyventojų, darbo kolektyvų ir organizacijų telegramomis ir laiškais, kuriuose būdavo išreiškiamas palaikymas minėtai idiotiškai idėjai arba kritikuojama tai, kas buvo nesuderinama su tarybiniu gyvenimo būdu.

Laiko ratas apsisuko. Šią savaitę, iki Seimo rinkimų likus vos trims savaitėms, daugiau nei 150 visuomenininkų kreipėsi į Lietuvos žmones, politines partijas ir prezidentą Gitaną Nausėdą, ragindami netoleruoti Lietuvai „grėsmę“ keliančių politikų. 

Kas gi tokio taip sujaudino iškiliuosius mūsų fondososus ir iš biudžeto pinigų sočiai besimaitinančius visuomenininkais save vadinančius konservatorių mylėtojus?

„Demokratiniuose rinkimuose dalyvauja ir viešąją erdvę nuodija jėgos, beveik visiškai atvirai tarnaujančios nusikalstamo Rusijos režimo interesams, teisinančios jo veiksmus ir bandančios pakirsti tvirtą Lietuvos apsisprendimą palaikyti Ukrainą, kovojančią už savo ir mūsų visų laisvę”, – rypavo visuomenininkai savo popieriuje išguldytoje graudžioje raudoje valstybės Prezidentui.

Ir tai dar ne visi pavojai. „Visuomenėje vis labiau sklinda nusivylimo demokratija nuotaikos ir sveiką protą bei racionalų mąstymą neigiančios sąmokslo teorijos“, – tęsė šviesuoliai.

Visų jų pavardes jūs nesunkiai rasite viešojoje erdvėje, tačiau kelis iškiliausius verta paminėti: Alfredas Bumblauskas, Andrius Mamontovas, Jonas Ohman, Irena Vaišvilaitė, Haroldas Mackevičius, Mantas Adomėnas ir kiti garbūs Lietuvos valstybės griovėjai.

Keista, kad šioje garbingoje kompanijoje neatsirado vietos iškiliam konservatorių partijos sūnui Algiui, kuris ….. sakykim, viską daro greitai. Beje, Mantas Adomėnas tame laiške pristatomas kaip antikos tyrinėtojas, nors savo biografijoje prisistato kaip „filosofijos doktorantas, apsigynęs daktaro disertaciją „Gamtos kaita: Platono ikisokratinių kosmologinių teorijų recepcija”.

Supratote, kokie šviesūs žmonės rūpinasi mūsų demokratija ir neišvengiama Ukrainos pergale?

Jūs galite paklausti, o kas gi sieja šiuos du iš pirmo žvilgsnio jokio ryšio neturinčius įvykius? Atsakysiu jums. Juos sieja baimė.

Ir ne šiaip baimė, o baimė būti patrauktiems nuo valdžios ėdžių, iš kurių konservatorių partija save vadinanti gauja („Шайка”, kaip sakė apie savo kolegas iškilus konservatorius Žygimantas Pavilionis lietuviškai reiškia „gauja”) ne tik pati sočiai ėda, bet ir mūsų visų sąskaita pamaitina savo gimines ir artimuosius.

Taip pat ir atpildo baimė, nes už tai, ką ši gauja darė su valstybe ir mumis, jos gyventojais visus ketverius kadencijos metus kitaip, kaip Lietuvos gyventojų genocidu pavadinti būtų sunku.

Atpildo išvengti gauja gali tik vienu atveju: jiems būtina likti sekančioje valdančioje koalicijoje. Ar jie liks, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų.

Jei mes visi pakilsime nuo sofų ir ateisime į rinkimus spalio 13 dieną, jų šansai išvengti atpildo gerokai sumažės.

Prisiminkite – jie ateis visi: ar kris akmenys iš dangaus, ar žemė prasivers, jie eis, keliais šliauš, tempsis lašelines iš palatų paskui save, bet į rinkimus ateis.

„Jeigu jėga susijungs su teisingumu, tai kas gali būti stipresnio už tą sąjungą.” Taip sakė senovės graikų dramaturgas Eschilas. Mes žinome, kas yra teisingumas. Ar mes esame jėga?

Pamatysime spalio 13 dieną.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.