Gintaras Furmanavičius: nuo nieko nepriklausomi Lietuvos biudžeto „vartotojai”

Iki gyvo kaulo buvo atsibodę idiotiški alkoholio ribojimai, reklaminių tekstų ir nuotraukų plėšimai žurnaluose, nelogiški ir blaiviu protu nesuvokiami ribojimai, įvesti prasidėjusios pseudopandemijos metu.

Ar dar kas nors pamena, kai tuometinis sveikatos ministras Aurelijus Veryga, vagiantiems vienkartines kaukes iš gydymo įstaigų, aiškino, kad jos niekaip neapsaugo nuo „mirtino” viruso, o po kelių savaičių, vienam prekybos tinklui įsigijus milžinišką jų kiekį, vienkartinės kaukės staiga tapo visiems privalomos?

Šiandien man labai gėda prisiminti savo ketinimus palaikyti 2020 metais išrinktą valdžią.

Per trejus su puse metų tiktai konservatorių talibui ar visiškai su politika nesusiduriančiam žmogui gali patikti tai, kaip šios nieko savo pilkuose gyvenimuose nesukūrusio ir nesuvokiamu būdu prie valdžios lovio prasibrovusios vidutinybės griauna tai, kas valstybėje buvo kuriama ištisus tris dešimtmečius.

Neįtikėtinas biudžeto pinigų švaistymas ir absurdiškų projektų gausa šią valdančiąją daugumą įrašys į Lietuvos istoriją didžiosiomis raidėmis.

„Kodėl Lietuva turi turėti tokius pačius ženklus kaip Sovietų Sąjunga, kuri buvo šalis agresorė ir daug Lietuvos žmonių yra nuo jos nukentėję. Estijos visuomenėje diskusijų nekilo, nes savaime suprantama, kad reikia ženklų, kurie būtų panašūs į Suomijos, ir atvykėliai iš Rusijos, ir kitų šalių piliečiai, kirtę sieną, iškart suprastų, kad jie jau išvažiavo iš plačiosios tėvynės“.

Tuo metu, kai visos konservatorių užvaldytos ir nuo jų duodamų arba neduodamų pinigų priklausomos „žiniasklaidos” priemonės skaičiuoja mėnesius, savaites, dienas, valandas ir minutes iki neišvengiamos Rusijos intervencijos į Lietuvos teritoriją, iškilus Seimo konservatorių profesorius Kęstutis Masiulis rado naują nišą pasipinigavimui ir biudžeto pinigų taškymui.

Jam pritaria ir liberaliojo konservatorių sparno atstovas Andrius Vyšniauskas: „Aš manau, kad jeigu mes norime gyventi vakarietiškoje visuomenėje, jeigu norime atsisakyti bet kokio sovietizmo apraiškų savo gyvenime, nereikia bijoti ir šitos diskusijos. Nereikia bijoti keisti net tokių dalykų kaip kelio ženklai.

Juo labiau kai kalbame, kad tas pokytis galėtų įvykti ne per vienus metus, ne per dvejus metus, o per dešimtmetį.”

Sakykite prašau, kuriam iš jūsų kada nors kilo mintis, kad mūsų gatvėse ir keliuose eismą reguliuojantys ženklai nedera su gyvenimu vakarietiškoje visuomenėje?

Dabar paskaičiuokime: vieno kelio ženklo gamyba kainuoja apie 200 eurų. Akcinės bendrovės „Via Lietuva“ duomenimis, vien tik valstybinės reikšmės keliuose iš viso įrengta beveik 250 tūkstančių kelio ženklų.

Atlikus nesudėtingą daugybos veiksmą gauname, jog vakarietišką gyvenimo būdą atitinkančių ženklų įdiegimas vien valstybinės reikšmės keliuose kažkam atneštų 50 milijonų eurų. O kur dar vietinės reikšmės keliai bei miestų gatvės?

Tokios sumos yra niekas, lyginant su tuo, ką konservatoriai išdarinėja nuo Nepriklausomybės pradžios jų globojamoje energetikoje.

Mažai kas prisimena istoriją, kai tokia kukli bendrovėlė iš Elektrėnų „Baltic Shem“, pasirašiusi elektros energijos tiekimo tarpininkavimo sutartį tarp „Lietuvos energijos” ir Baltarusijos už elektros eksportą mūsų valstybei liko skolinga apie 200 milijonus litų.

Ir nieko – mūsų teismai nusprendė, kad kaltų nėra, o pagrindinė jos kreditorė buvo „Lietuvos energija”. Ta pati, kuri dabar vadinasi „Ignitis” ir kuriai mes visi sunešame pinigus už energetinius išteklius.

Tuo metu Lietuvos premjeru buvo konservatorius Gediminas Vagnorius, o energetikos ministru – Vincas Babilius.

Tai buvo bandomasis triušis, po kurio apetitas pasiganyti sultingose energetikos pievose augo geometrine progresija. Įstojus į Europos Sąjungą, buvo sutarta uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Derybos dėl jos uždarymo, paties uždarymo sąlygos bei projekto partneriai yra atskiro aprašymo verta istorija.

Būtina pažymėti tik tai, kad 73 milijonai eurų iš Lietuvos kišenės buvo skirta, tenkinant Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektus įgyvendinančios bendrovės „Nukem Technologies“, kurią nuo 2009 metų valdo Rusijos koncernas „Rosatom“, pretenzijas.

O kur dar šimtai milijonų už projekto vykdymą?

2018 metų pavasarį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas baigė tyrimą dėl neteisėtų politikų ir verslo santykių, kuriame konstatavo, kad Rusijos korporacija „Rosatom“, naudodamasi „Nukem“, siekė daryti neteisėtą poveikį valstybės institucijoms, kai kuriems politikams ir politiniams procesams, taip bandydama užsitikrinti Lietuvos valdžios paramą Rusijai palankiems strateginiams projektams.

Spėkite, ar kas nors buvo patrauktas atsakomybėn?

Daugybę kartu apdainuota laivo „Independence” istorija. Už laivą, kurio kaina 220 milijonų eurų, Lietuva iki šių metų sumokėjo 1,2 milijardo eurų. Projektą įgyvendinti buvo pavesta „Klaipėdos naftai”, kuri pasirašė sutartį su Bermuduose registruota ofšorine kompanija „Hoegh LNG ltd”.

Per 10 metų vien nuomos mokesčio valstybė ofšorinei kompanijai sumokėjo 700 milijonų eurų.

Paskutinis energetinis konservatorių projektas – vėjo jėgainių parkas Baltijos jūroje. Tam Energetikos ministro kėdėje buvo būtina įtaisyti suktąjį Darių Kreivį, o kažkur netoliese – jo „Opus Dei” kolegą Roką Masiulį, kas ir buvo sėkmingai padaryta dar kadencijos pradžioje.

VERT dar 2023 metų gegužės pabaigoje pranešė, jog preliminarios 1,8 mlrd. Eur vertės konkurse užsiregistravo du dalyviai, tačiau jų nevardijo. Akivaizdu, kad vienas dalyvis, taip vadinama „priedangos įmonė” buvo reikalinga tam, kad konkursas įvyktų.

Tikriausiai niekas neabejojo, kad konkurso laimėtoju taps liūdnai pagarsėjęs „Ignitis”, kas ir įvyko praėjusių metų rudenį. Beje, tie patys bičiuliai nuožmiai priešinosi pasaulinio garso kompanijos „Veolia” atėjimui į Vilniaus šilumos ūkį, kurdami istorijas apie neva prastą tos prancūzų kompanijos reputaciją.

Kas galėtų paneigti, kad Prancūzijos bei Europos investuotojai ir verslininkai, sekę „Veolios“ istoriją ir mūsų valstybinių ir savivaldybių institucijų pastangas išstumti iš energetikos rinkos bei viešai juodinti pasaulinio garso kompaniją, apie investicijų aplinką Lietuvoje informavo ne tik Prancūzijos valstybės institucijas ir verslo bendruomenę, bet ir visos Europos investuotojus?

Bet kam rūpi investicijos Lietuvoje, kai pinigai nenutrūkstama srove teka į kišenes saviems?

Pastarųjų savaičių įvykiai Krašto apsaugos ministerijoje, eksministro Arvydo Anušausko pareiškimai bei visų teisėsaugos institucijų solidarus atsisakymas tirti galimos korupcijos atvejus ministerijos viešuosiuose pirkimuose valdantiesiems leido aiškiai suprasti, kad ganytis biudžetinių pinigų pievose galima ir toliau, nes jiems visur dega žalios šviesos. Kaltų kaip visada nėra. Nusikaltimo – taip pat.

Laukiate citatos? Žanas Žakas Ruso: „Gerai valdomoje valstybėje bausmių yra maža ne dėl to, kad daug dovanojama, bet dėl to, kad mažai atsiranda nusikaltėlių: kai valstybė merdėja, tuomet nusikaltimų daugumas užtikrina jų nebaudžiamumą.“

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.