Jos trūksta, beveik visur, išskyrus FB ir žiniasklaidą, palankią valdantiesiems.
Komunikatorius rengia beveik visi save gerbiantys universitetai, jie neliesai uždirba, nuolat šmėžuoja teleekranuose, o normaliai susikalbėti nepadeda nei valdžiai, nei jos oponentams.
Blaiviai suprantu, jog lenkiu prie lengviausio kelio: ieškoti genties vyriausiojo, kurio žodis bus paskutinis ir nulems ginčo eigą, nes visi net prasižioję klausys ir besąlygiškai vykdys jo priesakus.
Taip nėra ir taip niekada nebus, nors dar visai neseniai tokiu neginčijamu autoritetu laikėme kardinolą Sladkevičių. Kol gyvas buvo, o pasimirusį apkaltino KGbistu, mat Genocido ir rezistencijos direktorė užsisvajojusi ne nuo tos krūvelės dokumentų nupūtė dulkes.
Dabartiniai kardinolai net nebando pretenduoti į šią rolę tik susiima už galvų ir šnabžda: atleisk jiems, viešpatie, nes jie nežino ką daro. Viešpats maloniai atleis, bet prie komunikacijos jo atleidimo neprisiųsi.
Kol kas Lietuvoje pripažinti tik kriminalinio pasaulio autoritetai, bet jie, panašu, reziduoja Praveniškėse, sustiprintame režime...
Imkime pandemiją ir dalies visuomenės nenorą skiepytis. Kiek vykusių bandymų buvo susikalbėti? Kažkaip atmintis nefiksuoja.
Komunikatoriai moka tik kritikuoti, bet ne patarti ar patys tą juodą darbą dirbti. Aną dieną kažkuri TV rodė reportažą iš mažo miestelio, kur paskiepyti visi kone šimtu procentų.
Kodėl? Ogi simpatiška ir visų mylima ambulatorijos darbuotoja ne gasdina, neskaito ilgų ir nuobodžių lekcijų, tik ramiai, taktiškai prieina prie kiekvieno peties.
Aukštos kvalifikacijos komunikatoriams, ypač tarnaujantiems valdžios vyrų ir moterų patarėjais, reikėtų nuvykti tenai, kad ambulatorijos darbuotoja pasidalintų savo neįkainojama patirtimi.
Tikriausiai šioje vietoje būsiu pataisytas, nes sąmoningai apėjau vieną visuomenės sluoksnį, manantį, jog paskui juos seka milijonai - influencerius.
Jie dauginasi lyg Arion lusitanicus išdidžiai deklaruodami, jog padeda šimtams tūkstančiams, neturinčių savo tapatybės bei nuomonės.
Ar jie gali tapti autoritetais? Net pats susigėdau tokio kvailo klausimo.
Pareklamuoti kokį pigų niekutį, ant liežuvio galo buvo: kinišką, bet žodį nurijau, kartu su užsienio ministro ryžtingu žingsniu pamokyti trečią, o gal antrą pasaulio galybę demokratijos. Gerą ką nors mokyti patiems turint per kraštus virstančią demokratiją.
Ar esi "demokratiškai" paskirtas vadovauti partijai.
Taigi pareklamuoti kokį pigų niekutį tai ne komunikacija, o rinkodara, kurią taipogi privalu išmanyti, dažniausiai kitiems, o ne nuomonės formuotojams, kurie dedasi viską išmanantys ir yra be galo savimi patenkinti.
Leiskimės vienu laipteliu žemyn ir tą mistinį autoritetą pavadinkime žemiškiau - mediatoriumi, tai yra asmeniu, sovinčiu tarp nesusikalbančių pusių ir kantriai aiškinančiu abiejų pozicijas. Kaip rusai sako: dla osobo tupych povtoriaju (ypatingai bukiems kartoju).
Taigi kantriai, paprastai, vaizdingai, gal net su paveikslėliais. Tuo valdžia net nemano užsiimti. Išeina, trumpai drūtai nukerta: o dabar bus šitaip ir džiaukitės.
Nors kitą dieną susigriebia viską taisyti. Nepavydėtina mediatoriaus rolė. Tarkime, jis nori vaizdžiai paaiškinti situaciją su Kinija.
Sako: įsivaizduokite gausią šeimą, kuri laukia sugrįžtant medžiotojus.
Šie vietoj žadėto buivolo parneša tris putpeles, žmonos draskosi, alkani vaikai rauda, o medžiotojai ramina: prikimšim kvapniųjų žolelių ir kepsim ant lėtos ugnies.
Bet visiems neužteks, klykia mažyliai, draugiškai dalinsimės ir susiveršime diržus, atsako medžiotojai.
Tiesa sakant, nelabai vykusi alegorija, nors panašiai aiškina tie, kurie situaciją sukūrė, gal tik apie diržų veržimą neužsimena, atvirkščiai giria trijų taivanietiškų putpelių maistines savybes ir būsimą sotį.
Mediatoriai reikalingi ne tik politikoje, bet ir kitose gyvenimo srityse. Toli nevargdami prisiminkime krantinės vamzdį, romaną "Žali" ir performansą valstybine vėliava šluostant purviną veidą.
Beje, visi minėtų kūrinių autoriai pagerbti nacionalinėmis premijomis.
Du pirmieji buvo kryžiuojami, teisiami, smerkiami ir panašiai, trečiajam dar viskas priešakyje.
Atsakykite ranką ant širdies padėję ar buvo nors vienas normalus bandymas paaiškinti jų menus ir komisijos sprendimus skirti jiems aukščiausią šalies apdovanojimą.
Išskyrus sausą valdišką komisijos komunikatą ir keletą menotyrininkų straipsnelių, kurie dažniausiai net patiems menininkams nėra aiškūs, kas ten norėta įrodyti. Ką noriu pasakyti?
Ogi tai, kad tie, stovintys kitoje barikadų pusėje trokšta aiškumo, aiman! jie nusipelnė aiškumo, nes yra tokie pat Lietuvos piliečiai, mokantys mokesčius iš kurių kaupiamos lėšos premijoms.
Tai kodėl jiems nepaaiškinus, kad minėti kūriniai nusipelnė apdovanojimo.
Tą argumentą, jog elitinis menas tik elitui, žinau ir jis man atsiduoda demagogija kaip ir proletariato vado šūkis: menas priklauso liaudžiai. Turi būti trečias kelias.
Daugelis tikriausiai pritartų, kad Lietuvoje jau turėjome asmenybę, kuri drąsiai galėjo pretenduoti į autoritetą.
Ir jei ne jos pačios begalinis, per kraštus virstantis, menkai maskuojamas noras tapti tautos vadu, jei ne supantis jį padlaižių klanas, kuris tą norą visaip skatino, gal ir būtų pavykę.
O jo Sausio 13 - osios mitingo triukšmadarių įvertinimas rodo, kad "ir žirgas pavargęs, ir ietis nulūžus", nekalbant apie atšipusius dantis. Nes jau pritrūkęs taiklių epitetų nuėjo lengviausiu keliu.
Nepavyksta ir teisėtam šalies vadovui - demokraatiškai išrinktam prezidentui.
Kadangi buvo išrinktas ne tas, kuris turėjo būti išrinktas, tad šitam krislus akyse rodo tie, kuriems iš akių styro rąstai. Beje, prezidentas su savo nevykusia komanda duoda pakankamai peno tokiems rodytojams.
Kalbėkim, bent jau bandykim, tegul švilpia, tegul baubia, pavargs, baigsis oras plaučiuose, pritils ir gal ims klausytis?
Nes jiems reikia žodžių, diskusijų, o ne komandų, pagyrūniškų kalbų ir ilgų makaronų kabinimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą