Karybos ekspertai Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas: Krymo tiltas bus sunaikintas

Strateginės aplinkybės 

NATO generalinis sekretorius pasiūlė sukurti "Misijos Ukrainai" fondą, iš kurio penkerių metų bėgyje Ukrainai būtų skirta 100 mlrd. eurų.

Pagalbos paketo vertė nekistų dėl naujai besiklostančių tarptautinių aplinkybių.

Pagal vieną iš svarstomų schemų, JAV į šį bendrą NATO fondą turės pervesti tik 16 mlrd. dolerių.

Tarp NATO šalių esą didėja sutarimas tokiam planui, o jo atsiradimą neva paskatino nuogąstavimai, kad JAV prezidento rinkimus gali laimėti Donaldas Trampas.

Puikus planas, tačiau jis dar tik bus svarstomas.

Pats planas nėra fondas, tuo tarpu Rusija ir toliau žudo Ukrainos žmones ir didina karinį biudžetą be svarstymų ir konsensusų.

Skelbiama, jog šiais metais Rusijos “gynybos” biudžetas viršys 100 mlrd. dolerių ir sudarys daugiau nei 30 % biudžeto išlaidų.

Pirmą kartą po sovietų kalėjimo subyrėjimo, driskyno karinis biudžetas bus didesnis už socialinių reikmių eilutę.

Beje, Rusijos nacionaliniam saugumui bus skirta galimai daugiau nei 3 mlrd. dolerių. „Galimai“, nes atviri šaltiniai remiasi Rusijos finansų ministerijos, Dūmos ir kitais biudžeto dokumentais, tačiau žinoma, jog kai kurias eilutes Kremlius sąmoningai klastoja ir slepia.

Nuo 2000 m. Rusijos karinis biudžetas išaugo daugiau nei 10 kartų. Jau 2018 m. ordos militaristinės išlaidos viršijo 60 mlrd. dolerių.

Tai rodo, jog Kremlius daug metų ruošėsi kariniams veiksmams.

Vakarai tuo tarpu ruošėsi su niekuo nekariauti ir ilgai bei taikiai gyventi amžinai sotų ir nerūpestingą gyvenimą.

Kodėl Vakarų valstybių vadovų, žvalgybų ir karinio bloko matymas taip skyrėsi nuo Rusijos, gali atsakyti tik psichologai ir filosofai.

Mūsų akimis, šiuolaikinis, ne realybėje gyvenantis, o vien tik sąvokų pasaulyje tarpstantis žmogus, pasikliauja jam teigiama ar įteigiama informacija. Informacija, kuri žmogui priimtina, maloni ir kurią jis nori girdėti.

Nemaloni, nepriimtina informacija atmetama.

Būtent dėl to Maskvai pavyko užmigdyti daug „didingų“ vyrų giliu sotaus klerko miegu.

Žvelgdami į ateitį turime nenuvertinti Rusijos potencialo ir atsižvelgti į ant karo bėgių pastatytą ekonomiką.

Akivaizdu, jog didindama karinės gamybos apsukas, Maskva stengiasi labai neišgąsdinti Vakarų, kad pastarieji nepaskelbtų naujų ginklavimosi varžybų. Maskva proaktyviai veikia ir tyliai ruošiasi. Vakarai ramiai planuoja.

Reikšmingi postūmiai

Rusijos karo ir teroro ministerija praneša, kad nuo metų pradžios į ordą įstojo daugiau kaip 100 000 žmonių, o vien per 10 dienų po teroro išpuolio Maskvoje, į armiją užsirašė apie 16 000 savanorių.

Aktyvumo priežastis – neva Ukrainos pėdsakas žudynėse.

Kadangi ši dez/informacija parengta FSB, jos negalima vertinti, kaip objektyvios ir tikslios.

Tačiau, taip, tai rodo, jog vienas Kremliaus tikslų – panaudoti teroro aktą naujai mobilizacijos bangai.

Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio teigimu šių metų birželio 1 d. Putinas ruošia skelbti dar vieną mobilizaciją ir pašaukti 300 000 žmonių.

Veiksmai ant žemės 

Ukrainos pajėgos ruošiasi trečiajai Krymo tilto atakai ir ruošiasi jį visiškai sunaikinti.

Pasak Vyriausiosios žvalgybos valdybos atstovo Andrijaus Jusovo, Krymo tiltas yra karinis objektas, ir tai nėra jokia valstybės paslaptis.

Žiniasklaida esą dažnai eskaluoja šią temą, tačiau tai nė kiek nekeičia planuojamos operacijos eigos.

Geografiniai Ukrainos objektai, juridinių asmenų pavadinimai, paminklai ir atminimo ženklai, skirti rusų rašytojui Michailui Bulgakovui, yra Rusijos imperinės politikos simboliai.

Todėl nuo šiol Bulgakovo vardo naudojimas bus laikomas imperinės Kremliaus politikos propaganda, teigiama Ukrainos nacionalinės atminties instituto išvadoje.

Bulgakovas buvo šališkas, nusiteikęs antiukrainietiškai, neigė ukrainiečių kalbą, kultūrą, teisę į savo valstybę.

Ukrainos Kultūros ministerija ketina išbraukti Bulgakovo muziejų Kijeve iš nacionalinio paminklų registro, paliekant rašytojo namą vietiniame paminklų registre, "nes jis yra XIX a. pabaigos Kijevo architektūros pavyzdys".

Ukrainos ministrų kabinetas leido demontuoti paminklus rašeivai A. Puškinui, bolševikui Nikolajui Ščorsui, kitiems rusų bei sovietų veikėjams Ukrainos miestuose.

Lietuvoje 

Mūsuose prie imperinio-bolševikinio-sovietinio paveldo prišokama epizodiškai. Stichiškai.

Priklausomai nuo politinės konjunktūros, laikotarpio. Kartą kliuvo Cvirkai, po to Venclovai, vėliau Nėriai.

Sovietinį šūdą atsargiai krapštome pagaliuku vedini politinių spekuliacijų, ginkdie vengdami užgauti kokias nors išsigalvotas kolaborantų, okupantų ir jų palikuonių emocijas.

Ir niekam nerūpi, kad iki šiol Lietuvos gyvenvietėje puikuojasi NKVD budelio Kazio Macevičiaus vardu pavadinta gatvė, išlikusios tarybų, gagarino gatvės, kiti okupantų palikimo ženklai.

Miestuose ir miesteliuose gausybė ne tik įvairiausio bolševikinio mėšlo, bet ir kultūrinio mankurtizmo: mokyklų, kriaušių, statybininkų, pirmūnų ir kitokių primityvių pavadinimų.

Driskiai nesuko galvų: auga jazminai - jazminų gatvė, teka upė - upės gatvė, pasodinti agrastai - agrastų gatvė.

Kas skaudžiausia, šiandien vietos savivaldos beveik nesirūpina savo regiono desovietizavimu, pasitenkindamos pliusiukų rinkimu, organizuojant patriotinius renginius ar vieno kito okupantų paminklo nuvertimu.

Istorinės atminties komisijose tarpsta sovietinės okupacijos išžaginti ekspertai arba kultūrininkai, kurių tobulybės etalonais yra „didžiadvasiški“ rusofašistinio ruskij mir bei rusiško šovinizmo idėjų skleidėjai, tokie kaip Lermontovas ar Dostojevskis, pastarasis dar ir tikėjęs rusų tautos mesianizmu.

Manome, kad būtina suvokti problemos esmę plačiai, kad kiekvienas Lietuvos kraštas, miestas, miestelis turi gilią senovę, didvyrius, kurie privalo būti įamžinti dabarties ir ateities kartoms.

Su gilia, tikrąja Lietuvos istorine atmintimi siejami vardai, simboliai turi didžiulį informacinį, kultūrinį, psichologinį, dvasinį krūvį.

Juos būtina įprasminti, kad mūsų vaikai žinotų, kodėl jų tėvams buvo svarbus kovotojas už šalies laisvę, o ne kokie nors agrastai ar kriaušės.

Lietuva – viena seniausių, giliausias tradicijas turinčių Europos valstybių, kurios istorinis, archetipinis – kalbinis paveldas yra neišsemiamas.

Tai turi atsispindėti ir mūsų šalies gyvenvietėse, kultūrinių – geografinių objektų pavadinimuose.

Mūsų įsitikinimu, šis darbas yra neatidėliotinas, egzistencinės tautai ir valstybei svarbos bei reikalauja sisteminio požiūrio, prioritetinio viešųjų erdvių nuimperinimo, išbolševikinimo bei desovietizavimo.