Viktoras Orbanas

Mažos šalys negali sau leisti kvailų lyderių. Turėti kvailus lyderius yra didžiųjų šalių privilegija (1)

Prezidentas pasirašė įstatymą dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose, kurį Sausio 18 d. priėmė 82 Seimo nariai, visuomenininkų paskelbti valstybinės lietuvių kalbos išdavikais.  Anot „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininko V. Radžvilo, Prezidento elgesys atskleidžia ne tik jo asmeninį, bet ir kiekvieno Lietuvos piliečio tikrąjį požiūrį į savo tautą, jos kalbą, valstybę ir jos istorija. „Branginti ir ginti, ar išsižadėti – tai yra pamatinis klausimas“, – sako V. Radžvilas.

Prieš du metus Romoje įvyko Tarptautinė nacional-koservatyvizmo konferencija „Dievas, Garbė, Tėvynė“.

Ji buvo siejama su Jono Pauliaus II 100 gimtadieniu (skirta daugiausia Karolio Wojtylos i ir Ronaldo Reigano vaidmenims nuvertus komunizmą). Konferenciją moderavo Christopheris DeMutas ir Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Nors tai buvo beveik prieš du metus, lenkų portale wpolityce.pl paskelbtas interviu su šiuo Vengrijos lyderiu mūsų skaitytojams tampa kaip niekad aktualus šiandien.

Ypač po mūsų šalies Prezidento politinės kapituliacijos.

Ministre Pirmininke, grįžkime į 1989-uosiu metus. Šioje konferencijoje skelbiama, kad šiandieninis konservatorių judėjimas yra tiesiogiai susijęs su 1989 -ųjų įvykiais. Tačiau daug kas pasikeitė. Kaip vertinate savo dabartinę veiklą, kai lyginate ją su savo patirtimi 1989 metais? Papasakokite apie tris didžiuosius veikėjus, mūsų konferencijos herojus: Joną Paulių II, Ronaldą Reiganą ir Margaret Tečer, kurie papildė šį panteoną, su jai galbūt galėjote susitikti?

Visų pirma, labai dėkoju už pakvietimą. Man didelė garbė būti su jumis šią popietę. Norėčiau atsakyti į pirmąjį klausimą dėl Rytų Europos šalių pertvarkos, bet pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į jūsų minėtas pavardes.

Vienas pirmųjų mano susidūrimų su Vakarų politika buvo susitikimas su Margaret Thatcher 1990-aisiais, kai ji buvo ministrė pirmininkė. Pirmą kartą buvau išrinktas 1998 metais.

Tada aplankiau Margaret Tečer. Ji nebebuvo ministrė pirmininkė. Tačiau buvau Londone ir maniau, kad aplankęs ją, parodyčiau pagarbos ženklą. Pasibeldžiau į jos asmeninio buto duris. Ji atidarė ir iškart pasakė: „Su tavimi visiškai nesutinku!

O aš pasakiau: „Labas rytas“. Paaiškėjo, kad aš priešinausi NATO kariniams veiksmams, kurie turėjo būti vykdomi iš Vengrijos teritorijos prieš Jugoslaviją.

NATO norėjo atidaryti fronto liniją ties pietine Vengrijos siena, tada Vengrijos teritorijoje kiltų karas. Tai nepatiko pietų Jugoslavijoje dislokuotoms britų karinėms pajėgoms. Tai buvo klasikinis interesų konfliktas. Margaret Tečer su manimi nesutiko. Toks buvo mano susitikimas su ja.

Kalbant apie Ronaldą Reiganą, kurį taip pat paminėjote, mano karta Vengrijoje jį laikė mūsų asmens laisvių išlaisvintoju. Be Ronaldo Reagano nebūtų jokių galimybių išstumti rusų, Sovietų Sąjungos iš Vidurio Europos ir atsikratyti komunistų. Be sudėtingų diskusijų Ronaldas Reiganas pasakė vienintelę frazę, kuri pakeitė pasaulį. Ši frazė, tarsi anekdotas, buvo ištarta savo geopolitiniams patarėjams: „Privalome pakeisti savo strategiją ir pakeisti ją nauja!“,-pasakė jis. – „Kokia?“- perklausė jie. – „Mes laimime, jie pralaimi!“,- atsakė jis.

Tai ypač svarbus momentas, nes prieš tai Vakarų pasaulis siekė išlaikyti pusiausvyrą tarp komunistų ir vakarų pasaulio, tad nebuvo noro laimėti! Jie tiesiog norėjo taikiai sugyventi.

Reiganas visa tai pakeitė, pasakęs: „Mes laimėsime!“ Ir tai reiškė, kad tokios pavergtos šalys kaip mūsų, vėl tapo laisvos!

Su Jonu Pauliumi II susitikau keliolika kartų, o tai nebuvo lengva, nes esu kalvinistas. Katalikų bažnyčios ir kalvinistų santykiai Vengrijoje gana sudėtingi. Mes niekada nelaikėme Šventojo Tėvo katalikišku Vatikano vadovu. Visada laikėme jį didžiausiu Vidurio Europos šalių gynėju pasaulio politinėje arenoje.

Aš jums papasakosiu trumpą istoriją. 2002 m. rinkimus pralaimėjome po ketverių valdymo metų, o iškart po pralaimėjimo man buvo įteiktas Šventojo Tėvo medalis, kuris yra aukščiausias Vatikano garbės apdovanojimas.

Šio medalio, kiek žinau, negali gauti kalvinistas. Pasiteisinimas buvo toks: „Atlyginimą gauni ne už tai, ką darei iki šiol, o už tai, ką darysi ateityje“. Aš vis dar turiu labai artimą, gyvą ryšį su Šventuoju Tėvu, nors jo nebėra su mumis.

Taigi grįžkime į 1990 m. Visa tai sakau tam, kad suprastumėte, ką aš veikiu politikoje.

Mūsų partija buvo įkurta 1988 m., likus dvejiems metams iki komunistinio režimo žlugimo. Ją kūrėme todėl, kad buvome jauni intelektualai: studentai, jauni mokytojai, įvairių institucijų mokslininkai ir t.t. Mes buvome ir futbolininkai, pusiau profesionalai, tokie, kaip aš.

Turėjome normalų darbą. Nenorėjome būti politikais. Tai nebuvo mūsų tikslas. Tačiau 1988 m. supratome, jog kažkas neturkus įvyks.

Sovietų Sąjungos struktūros nebuvo pakankamai stiprios, kad išliktų. Režimas buvo labai nestabilus. Pagalvojome, kad dabar pats laikas ką nors daryti. 1988 metais įkūrėme politinį judėjimą.

Nustatėme 35 metų amžiaus limitą. Niekas vyresnis nei 35 metų amžiaus negalėjo tapti partijos nariu, nes kūrėme radikalią, antikomunistinę partiją.

Žinojome, kad su komunistiniu režimu niekada nebendradarbiausime, tuo tarpu vyresnioji karta, kas buvo normalu, turėjo didelį polinkį į kompromisus su komunistais. Todėl nustatėme amžiaus ribą, kurią, kaip matote, vėliau vis tiek panaikinome (juokiasi).

Mūsų šūkiu tapo ryžtas visada būti antikomunistais. Kalbu ne tik apie mūsų šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

Tai nebuvo tik antikomunistinė, proliberali, libertariška demokratija prieš komunizmą. Tai buvo radikalus antikomunistinis judėjimas prieš komunistinį mąstymą. Marksistinį mąstymo būdą.

Galvoju, kad jis vis dar egzistuoja! Dabar mėginu suprasti skirtingas kalbas, naudodamas skirtingus žodžius, bet vis tiek matau tą pačią logiką. Liberalai profesoriai ir politikai ginčijasi vartodami skirtingus žodžius, tačiau jie vėl ir vėl reiškia tą patį.

Jie yra tokie patys, kaip marksistai. Štai kodėl radikalūs antikomunistiniai aktyvistai vis dar kovoja ta pačia kova, kurią prieš 30 metų kovojo jų pirmtakai. Štai kodėl 1990-ieji vis dar daro įtaką mūsų politikai.

Popiežius jums sakė, kad tai medalis už būsimus veiksmus. Tad leiskite pasidomėti jūsų politine karjera po 1990 m. Tautiniame konservatorių sąjūdyje sakoma, kad kiekviena tauta yra nepriklausoma ir pati nustato savo vystymosi kryptį. Tačiau Vengrija yra vidutinio dydžio šalis. Ją supa galingos jėgos. Viena vertus, Rusija, kita vertus, Europos Sąjunga. Taip pat yra Turkija, Artimieji Rytai ir Afrika. Europos ekonomikai daromas spaudimas. Kiekvienas iš šių veiksnių daro įtaką. Kaip valdyti Vengrijos politiką, esant tokiam spaudimu iš išorės? Tai privalumas ar problema, kai aplinkui yra tiek daug jėgų?

Būti mažesniam už kaimyną yra problema. Būti didesniam – neabejotinai naudingiau. Tai normali gyvenimo logika. Norėčiau atskirti mūsų istorinius sunkumus su Maskva, Berlynu ir Turkija nuo mūsų sunkumų su Europos Sąjunga.

Tai du visiškai skirtingi dalykai. Jei esate vengras, gyvenate geopolitinėje bedugnėje.

Vienoje pusėje – slavai, kitoje – vokiečiai, pietuose – musulmonai. O čia gyvename mes. Turime turėti labai aiškų ir aštrų požiūrį į politiką, nes bet kurią akimirką gali kažkas nutikti.

Žvelgiant į Vengrijos istoriją, mus okupavo musulmonai, osmanai, vokiečiai ir rusai, Sovietų Sąjunga. Geopolitiškai mūsų šalyje labai sunku vykdyti tautinę, suverenią politiką. . Tai labai sudėtinga: suderinti trijų šalių interesus.

Tai, ką turime dabar, mūsų sunkumai su Europos Sąjunga yra visiškai kitokie. Turime sunkumų. Sunkumai yra susiję su kitokiu požiūriu į tai, kaip Europa turėtų būti kuriama.

Dabar yra du požiūriai. Vienas dalykas yra kurti Europą iš apačios, o tai reiškia bendradarbiavimą tarp skirtingų šalių. Antrasis požiūris – Europos kūrimas iš viršaus, tai federalistinis, imperinis požiūris, tai yra požiūris, kuris nenorėtų nepriklausomų šalių.

Šių dviejų požiūrių konkurencija Europos Sąjungoje tęsiasi kiekvieną dieną. Štai kodėl taip dažnai atvirais ginčijamės su daugeliu Europos Sąjungos lyderių ir daugelio Europos Sąjungos institucijų.

Mes norime kurti Europą iš apačios, tai yra gerbti atskirų šalių nepriklausomybę, rasti nepriklausomų šalių bendradarbiavimo būdą, kad būtų nustatyti bendri Europos tautų interesai.

Tai mūsų problema. Tačiau kaip šalyje, kurioje gyvena 10 milijonų žmonių ir turi tik 30 000 karių, turime būti nuolankūs ir apdairūs. Mažos šalys negali sau leisti kvailų lyderių. Turėti kvailus lyderius yra didžiųjų šalių privilegija (juokas).

Bet Jums labai gerai sekasi. Italijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kitose vietose norėta sukurti judėjimus, politines partijas, kurios galėtų sukelti tokius pat didelius pokyčius, kaip ir Jūsų šalyje. Ką galite pasakyti šiems žmonėms, remdamiesi savo 14 metų patirtimi valdžioje.

Pirmiausia turime suprasti, ką mes darome Vengrijoje. Leiskite man aiškiai pasakyti, kad nesame geresni už kitus konservatorių lyderius Europoje.

Mes nesame protingesni, pajėgesni, ne tai esmė. Skirtumas tarp konservatyvių politikų Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Vengrijoje yra toks: nesame priversti būti koalicijoje su jokia kita partija, nes turime daugumą parlamente, o žiniasklaidos rinka nėra proporcingai padalinta taip, kaip Vakarų Europoje: 90 proc. liberalams ir 10 proc. konservatoriams.

Šis pasidalijimas yra tolygesnis. Negaliu pasakyti, kad visiškai po lygiai, bet tolygiau nei Vakaruose. Taigi kalbėdamas neiškau jokių kompromisų vien dėl to, kad koalicijos partneris to reikalauja.

Esu vienintelis laimingasis tarp Europos konservatorių lyderių, galintis sakyti tai, ką galvoju.

Aš juos labai gerai pažįstu. Jie taip pat laikosi krikščioniškosios tradicijos. Jie vienodai įsipareigoję tautiniam pasididžiavimui, nepriklausomybei, laisvei ir pan.

Tarp mūsų nėra jokio skirtumo. Jie tokie pat, kaip ir mes. Bet tik dėl susiklosčiusių aplinkybių jie turi kovoti dėl valdžios, sąmoningai negali tiksliai sakyti, ką galvoja. Jūsų požiūriu, intelektualams politika turi atrodyti kaip kažkas. Bet taip nėra. (juokiasi)

Mes veikiame. Mes galvojame, bet daugiausia veikiame. Politika yra sprendimų priėmimas, patikimumo įgijimas ir galios išlaikymas. Jei neturite įgūdžių išlikti valdžioje, kaip sieksite priimti sprendimus stiprinti savo šalį?

Tai gana logiškas, natūralus bet kurio politiko veiksmas: nori gauti valdžią, patekti į valdžią ir ką nors padaryti. Jei politikas negali pasakyti, ką nori daryti, jis to niekada nepadarys.

Tai paprasta. Vengrijoje mums pasisekė 2010 m. laimėti antikomunistinio judėjimo remiamą daugumą, kuriame natūralu sakyti tai, ką galvojame. Mums pavyko sujungti šiuos du veiksnius, ir štai rezultatas. Tokia yra Vengrijos politika. Tai pirma.

Antra, aš nemėgstu niekam patarti, nemėgstu niekam skaityti paskaitų, nes kiekvienoje šalyje aplinkybės labai skirtingos. Pirmasis sėkmės veiksnys politikoje yra drąsa. Drąsa rizikuoti.

Jei neatsistosite ir nepasakysite to, ką galvojate, kokios bus pasekmės? Jūs niekada nebūsite lyderis. Tai ne patarimas, bet pažiūrėkite į Europos liaudies partiją. Mes priklausome Europos liaudies partijai (ELP). Kas vyksta EP?

Mūsų narystė sustabdyta, nes esame Sąjungos „baltoji varna“, todėl galiu pasakyti, ką galvoju. ELP bet kokia kaina norėtų tapti Europos Sąjungos valdžios struktūros dalimi.

Jei kaina yra atsisakyti tam tikrų vertybių ir eiti į kompromisą su kairiaisiais, ELP tai padarys. Taip palaipsniui prarandame savo tapatybę. Iš pradžių tampame centristais, paskui liberalais, paskui kairiaisiais. Šis procesas jau vyksta!

Todėl jūs turite atsistoti ir pasakyti: „Žiūrėkite, mes pasiklydome! Prarandame veiklos kryptį.

Mes nebežinome, kas esame, o už mus balsuojantys žmonės mūsų nebeišskiria iš kitų partijų. Ką po velnių mes veikiame? Kokia prasmė būti tokiu politiku?

Jei to nepasakysime ir atversime naują etapą, toliau judėsime į kairę liberalia kryptimi. Žiniasklaida, tarptautinis spaudimas, intelektualai, universitetai vers mus vis labiau atsisakyti savo tapatybės ir principų. Visa tai dabar išgyvena Europos konservatoriai.

Tokia situacija. Mėginu daryti kontrrevoliuciją. Tačiau kandidatų, kurie norėtų su manimi dirbti, neturiu per daug. (juokiasi) .Bet tikiuosi, kad greitai jų bus daugiau.

Jūs turite galimybę daryti tai, ką norite, ir sakyti tai, ką galvojate, nes esate labai didelės politinės partijos lyderis. Jums prireikė 30 metų, daug darbo. Galėjote prisiimti nuopelnus dėl pasiektų laimėjimų, kurių nepavyko pasiekti kitiem Europos šalių lyderiams. Galbūt vengrų gyvenimo būde, politinėje kultūroje yra kažkas tokio, kas padėjo jums tai pasisekti?

16 metų dirbau opozicijoje ir 14 metų vyriausybėje kaip ministras pirmininkas, todėl šį darbą žinau iš abiejų pusių. Turiu pagrindo šiek tiek palyginti vengrų ir kitų šalių politinę kultūrą.

Vengrai yra labai komplikuoti ir specifiniai – jūs neturite galimybės to suprasti (juokiasi). Tačiau galite tai įsivaizduoti, nes tai šalis, kuri neturi giminių Europos Sąjungoje. Kai ES ministrai pirmininkai reguliariai susitinka, aš esu vienintelis ministras pirmininkas, kurio kalbos nesupranta joks kitas ministras pirmininkas.

Dauguma ministrų pirmininkų supranta dar bent vienos ar dviejų šalių kalbas. Aš esu vienintelis, kuris visada yra vienas. Esame rytų tauta, kuri prieš tūkstantį metų migravo į vakarus ir išgyveno.

Vengrų instinktas susideda iš dviejų elementų. Visų pirma, mes mylime laisvę, kuri mums naudinga, mylime tautos laisvę ir žmonių laisvę, šios vertybės mums labai svarbios.

Pagrindinis vengrų instinktas taip pat yra meilė stabilumui. Vengrija yra vienintelė šalis Europoje, kurioje nuo 1990-ųjų nebuvo nei vienų priešlaikinių rinkimų.

Taip nutiko visose kitose šalyse. Net Vokietijoje, kuri laikoma viena iš stabiliausių šalių, kancleriui Schröderiui vadovaujant buvo surengti pirmalaikiai rinkimai.

Vengrija yra vienintelė šalis, kurios parlamentas dirba visą kadenciją. Vengrai supranta, kad stabilumas yra labai svarbus klausimas dėl jų geopolitinės padėties ir kultūrinių skirtumų su kaimynais. Yra šalių, tokių kaip ta, kurioje esame dabar, kur nėra vyriausybės ir niekam tai nerūpi. (juokiasi).

Šalis dirba. Žinoma, kad geriau turėti vyriausybę nei jos neturėti, bet apskritai, šalis gali normaliai funkcionuoti, ekonomika veikti, kultūra klestėti. Tačiau yra ir kitų šalių, kuriose stabilumas priklauso nuo vyriausybės. Vengrija yra tokia šalis.

Vengrai supranta, kad turime turėti stabilią vyriausybę, kitaip turėsime problemų. Ne tik politikoje, bet visose šalies gyvenimo srityse. Tai neabejotinai padėjo mums išlikti valdžioje.

Kaip jau minėjau, po Angelos Merkel mano antra ilgiausia kadencija Europoje yra 14 metų. Taip yra ne tik dėl mano veiksmų, o todėl, kad suprantu vengrų žmonių lūkesčius. Vargšai vengrai. (juokas)

Kaip tai paveiks nacionalinio konservatizmo ateitį Vengrijoje, kiek tai bus sėkminga kitose šalyse? Dalį jūsų sėkmės lemia, kad esate izoliuotas, siekdamas kultūrinio stabilumo savo šalyje, galite rūpintis savo problemomis.

Jei gerai išmanau politikos intencijas, tautinė tapatybė yra būtina nacionalinio konservatyvumo ir sėkmės sąlyga. Aš neveikiu Kinijos naudai. Neveikiu Rusijos naudai.

Neveikiu nei Turkijos naudai. Kiekviena iš šių šalių veikia sėkmingai. Pažiūrėkime, kaip jos į tai reaguos. Egzistuoja skirtingos sėkmės taisyklės, tačiau kiekviena jų prasideda nuo savo tautinės tapatybės atkūrimo. Be stiprios tautinės tapatybės šiandien neįmanoma pasiekti sėkmės. Tai mano požiūris. Ir jos tai supranta.

Antra, dėl liberalios Europos žiniasklaidos ir intelektualų įtakos vienintelis būdas demokratiškai išrinktam nacionaliniam konservatoriui išlikti yra tapti sėkmingu. Jei jums nesiseks, jūs neturėsite išorinės paramos. Jei padarysite klaidą ir jūsų ekonominiai rodikliai kris, jie jus labai greitai sunaikins. Taigi jums turi pasisekti. Jei konservatyviam politikui Vengrijoje nepasiseks, jis kitos dienos neišgyvens. Taigi mes turime būti sėkmingi.

Stengiuosi būti kuo kuklesnis, bet pernai ekonomika augo 4,5 proc. Nedarbo lygis, kai pradėjau 2010 m., buvo 12 proc. dabar yra 3 proc., praktiškai nedarbo nėra. Valstybės skola siekė per 85 procentus BVP, dabar nesiekia 70 proc. Taigi finansinė ir ekonominė sėkmė yra pagrindinė bet kokios konservatyvios politikos įgyvendinimo sąlyga vien dėl kitų kritikos.

Tad jeigu jums nepasiseks savo šalies valdyti lokaliai, kitą dieną kitos šalys jus sunaikins. Daugelis konservatorių paprastai galvoja tik apie biudžetą ir vidaus reikalus, anglosaksams tai labai patinka.

Tačiau Vengrijoje to daryti negalime. Jei kas nors nepavyktų, spaudimas mums tuoj pat padidėtų, todėl turime būti labai finansiškai stabilūs, kitaip negalėsime vykdyti savo konservatyvios politikos ir tapsime tokiais, kaip daugelis konservatorių, kurie prisitaikė prie meinstryminės krypties, kaip išgyventi. Privalome bet kokia kaina išlaikyti finansinę drausmę.

Panašu, kad Donaldo Trumpo administracija JAV ar Boriso Johnsono vyriausybė JK nėra suinteresuota palaikyti finansinę drausmę. Anksčiau tai buvo konservatorių svajonės dalis, bet dabar abiem šalims abiejose šalyse tai nerūpi. Kaip jums pavyko išlaikyti tokį mąstymą, kai visi mano, kad tai neįmanoma?

Kadangi doleris ir kitos tarptautinės valiutos visada turi papildomų priemonių savo biudžetui subalansuoti. Jie gali derėtis, kaip ką tik Trumpas pasielgė su Kinija, sakydamas: „Duokite man 200 mlrd. daugiau prekybai, papildomų galimybių ir pan.“. Tai nėra tinkamos priemonės Vengrijai, todėl turime naudoti labiau apskaičiuotus metodus. Tai yra mūsų požiūrių skirtumo priežastis.

Vengrija yra labai demokratiška šalis. Žmonės išsako savo tvirtą požiūrį. Tam tikru mastu poliarizacija, kurią regime Europos šalyse ir JAV, yra ir Vengrijoje. Yra žmonių nusistačiusių už ir prieš vyriausybę. Jūsų partijoje netgi yra žmonių, kurie nelabai sutaria vienas su kitu. Tačiau panašu, kad ši poliarizacija nesusilpnina jūsų institucijų. Amerikos poliarizacija smarkiai susilpnino institucijas, kurias paveldėjome iš savo protėvių. Ar Vengrijoje taip pat yra tokia stipri politinė poliarizacija, kaip pas mus?

Taip, mes turime labai stiprią kairiąją opoziciją, kaip ir tą, kuri prieštarauja Donaldui Trumpui. Bet kažkodėl vengrai turi kitokį požiūrį. Vengrijos politikoje yra posakis: „Šalis negali būti opozicijoje sau“. Tai reiškia, kad tauta yra daugiau nei partinės struktūros.

Net jei esate opozicijoje, turite tarnauti žmonėms. Nes tauta didesnė už tave. Nesu Amerikos reikalų ekspertas, bet jei gerai išmanau Amerikos politiką, tai daugelis žmonių labiau nekenčia Donaldo Trumpo, nei myli savo tėvynę. Ir manau, kad toks mąstymas vis labiau populiarėja.

Tikriausiai Vengrijoje yra žmonių, kurie manęs nekenčia labiau, nei myli savo šalį, bet jie neturėtų to sakyti garsiai. Nes visi supranta, kad reikia mylėti savo šalį ir jai tarnauti. Kas gali būti svarbiau už gimimą vengru? Jei Vengrija nėra svarbiausia, tai kas?

Vengrai nėra tokie jautrūs savo šaliai, tačiau turime instinktą, kuris verčia jausti, kad be tautos žmogaus gyvenimas būtų nepilnavertis. Taigi mums reikia savo tautos. Tai bendras gėris, kuriuo turime kuo labiau rūpintis. Nesvarbu, tu kairysis ar dešinysis.

Jūs parodėte, kaip Vengrijos atveju demokratinė politika gali palaikyti stiprų nacionalinį konservatorių judėjimą.

Tik todėl, kad judėjimas yra ekonomiškai sėkmingas.

Taip pat sakėte, kad liberalioje demokratinėje politikoje yra politiniai judėjimai be atsakomybės, kuriuos vadinate dešiniuoju liberalizmu. Žadėti kažką, už nieką neatsakant. Ar nerimaujate, kad kai kuriose šalyse šie judėjimai vyksta neteisinga kryptimi? Gal siekiant vystyti savo kultūrą, geriausiai tai patikėti tik demokratinę politiką išmanantiems žmonėms?

Į pirmą klausimo dalį lengva atsakyti, kai kalbame apie populizmą. Dažnai esame kaltinami populizmu. Kai buvau jaunas, prieš 20 metų, populizmas turėjo labai aiškią prasmę: politikas kažką žada, bet negali to laikytis – tai yra populizmas. Bet jei politikas duoda pažadą, o paskui to pažado laikosi, tai jau nėra populizmas. Tai yra demokratija!

Negaliu sakyti, kad Vengrijoje visus savo pažadus ištesėjau 100 proc. Prieš dešimt metų, kai vėl tapau premjeru, pažadėjau, kad per dešimt metų sukursime milijoną naujų darbo vietų.

Tuo metu 10 milijonų gyventojų turinčioje šalyje dirbo tik 3 milijonai 800 tūkstančių žmonių. Sukurti milijoną darbo vietų – tai yra pasiekimas. Po devynerių metų, sukūrėme 860 000 darbo vietų. Tai ne 100 proc., o 86 proc., bet dar vienus metus, tad manau, kad susitvarkysiu (juokas).

Taip pat žadėjau pasipriešinti gerovės ekonomikai, kuri labai madinga Europoje. Aš pasakiau: „Žiūrėkite, pas mus tai neveikia. Turime paversti savo ekonomiką darbo ekonomika“.

Darbo ekonomika atneš daugiau gerovės, nei gerovės ekonomika. Jeigu dabar pasižiūrėtume į valandinį žmogaus atlyginimą, į atlyginimus, į darbo vietų skaičių, jei pasižiūrėtume, koks procentas gyventojų vis dar skursta, tai pasidarys akivaizdu, kad mes sukūrėme daugiau gerovės. Apie tai ir kalbama.

Grįžtant prie liberalaus požiūrio. Mūsų supratimu, liberali valdžia žlunga kas du dešimtmečius. Pirmą kartą 2008 m. Europoje kilo finansų krizė. Liberali valdžia žlugo. Jie negalėjo tinkamai reguliuoti ekonomikos. Jie nesugebėjo ekonomikos apsaugoti nuo krizės. Tai priklausė ne tik nuo ekonominės situacijos.

Taip yra dėl prasto planavimo ir prarasto konkurencingumo. 2015 m. liberalų valdžia dėl migracijos krizės žlugo antrą kartą.

Liberali valdžia nesugeba apsaugoti savo piliečių. Jie negali apsaugoti savo sienų, negali užtikrinti savo piliečių saugumo. Jie negali sustabdyti nelegalios imigracijos. Tai įrodo, kad liberalios vyriausybės žlunga!

Pagrindinis liberalios valdžios principas buvo liberali demokratija. Štai kodėl sakiau, kad liberalioji demokratija, kokią mes žinome, baigėsi. Mums reikia kažko naujo. Galime tai pavadinti postliberaliąja, krikščioniška demokratija.

Vardas nesvarbu. Bet mums reikia kažko naujo! Nes tokiomis sąlygomis negalime sukurti geros valdžios žmonėms!

Nepamirškime, kad demokratija reiškia du dalykus. Pirma, piliečių teisės dalyvauti priimant sprendimus užtikrinimas, antra, geras valdymas. Demokratija yra beprasmė be geros valdžios!

Dabar tapo akivaizdu, kad liberalai negali sukurti geros valdžios žmonėms. Taigi sukūrėme naują teoriją ir naują požiūrį: krikščioniškoji demokratija! Vietoj liberalios laisvės pristatome krikščioniškąją laisvę.

Turime sąvokų, kuriomis apibūdiname savo sistemą. Tai unikalu. Niekas jų nemėgsta už Vengrijos ribų. (juokiasi). Liberali spauda visada mus puola ir tyčiojasi, bet žinote, kaip tai veikia? Žmonės už mus kiekvieną kartą balsuoja. Tai yra mano požiūris ir priežastis, kodėl tikiu krikščioniška demokratija.

Galbūt tai yra momentas, kai turėčiau išsakyti savo nuomonę apie katalikus. Nes nacionalinis suverenitetas, krikščioniškoji demokratija ir mūsų atstovaujama antiimperialistinė pozicija yra įtraukta į Katalikų bažnyčios diskusiją.

Kai kurie profesoriai savo knygose nurodo, kad norint sukurti nepriklausomą valstybę, reikia atmesti bet kokią pagundą tapti imperija. Tai dar vienas priežastis, kodėl krikščioniškoji demokratija puikiai apibūdina mūsų veiklą. Katalikiškas universalizmas vertina ir priima valstybės suverenitetą.

Tai globali idėja ir kartu didelė vertybė: turėti nepriklausomą valstybę. Štai kodėl mes 75 proc. katalikų ir 2 proc. kalvinistų – galime bendradarbiauti dėl valstybės nepriklausomybės krikščioniškosios demokratijos pagrindu. Tai sukūrė tautinę vienybę, siekiant nepriklausomybės.

Krikščioniškoji demokratija yra geriausias būdas išreikšti tai, ką darote. Kokios yra tokios sėkmingos šalies, kaip Vengrija, perspektyvos šalia jūsų?

Žinote, kad mūsų istorija buvo nelengva. Pažįstu kitas tautas. Ilgą laiką Vidurio Europa buvo laikoma grėsme Europos stabilumui. Tai buvo laikoma ideologiniu ir politiniu pavojumi.

Tačiau dabar, pažvelgus į Europos žemėlapį, sėkmingiausia šalių grupė yra Vidurio Europa. Pasaulyje gyvename kartu, ekonomikos augimas siekia 4-5 procentus, investicijos į šį regioną auga, o visą ekonomikos augimą Europos Sąjungoje generuoja Vidurio Europa.

Manau, kad kalbėdamas apie Vengrijos sėkmę, galbūt nesu visiškai nešališkas. Turiu pasakyti, kad visos kitos mus supančios šalys taip pat yra labai sėkmingos.

Slovakams sekasi gerai, čekai ir lenkai stipresni nei bet kada, kroatai vejasi, serbai bando įstoti į ES.

Tai, ką čia pateikiau, yra ne tik mano šalies, bet ir viso regiono sėkmės istorija. Ir visur šiame regione vyriausybės yra nepriklausomos, nesvarbu, kuriai politinei šeimai Briuselyje jos priklauso. Jei analizuojame, kaip veikia vyriausybės, esame nacionaliniai konservatoriai.

Tai kelias į sėkmę. Galima tikėtis, kad atsinaujinimas, naujos srovės ir nauja energija ateis iš Vidurio Europos. Visi liberalai, jei norite rašyti apie sėkmės istorijas, o ne tik mus kritikuoti, atvykite į Vidurio Europą ir pamėginkite iš tikrųjų suvokti ir suprasti, kas čia vyksta.

Ar Ukraina yra atskiras atvejis?

Taip, Ukraina yra atskiras atvejis, visų pirma todėl, kad tai nauja valstybė. Nepamirškite, kad lenkų tautai daugiau nei tūkstantis metų, kaip čekų ir vengrų.

Ukraina visada buvo Rusijos ir Europos pasienyje. Taigi jų tautinis jausmas neturi tokios ilgos istorijos kaip mūsų. Labai sunku būti ukrainiečių tauta. Rusijos kaimynai esame tik 45 metus. Patikėkite manimi, tai nėra lengva (juokiasi). Ypač kai jų tankai yra jūsų žemėje.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo rusai pateikė naują požiūrį. Jie sakė, kadangi NATO dabar labai arti, jiems reikia buferinių zonų aplink Rusiją. Nesvarbu, ar tai turėjo įvykti pagal tarptautinę teisę, ar ne – tokios šalys kaip Ukraina 50 procentų turėtų būti Rusijos įtakoje ir 50 proc. – Vakarų.

Tačiau ukrainiečiai nusprendė suartėti su Vakarais. Rusija sureagavo nedelsiant. Todėl dabar negalime įtraukti Ukrainos į Vidurio Europos sėkmės koaliciją. Nes jie dabar kovoja dėl išlikimo, dėl savo sunkios geopolitinės padėties.

2015-ųjų migracijos krizė suvaidino reikšmingą vaidmenį augant konservatyvių judėjimų ir partijų populiarumui Europoje. Šioje situacijoje Jūs atlikote didelį vaidmenį. Ar problema išspręsta ir ar galime pereiti prie kitų klausimų? Ar tai vis dar gali būti Vengrijos, Europos ar viso pasaulio problema?

Pirmiausia apibūdinkime situaciją. Vengrijoje musulmonų imigrantų nėra. Visiškai. Vengrijoje situacija visiškai kitokia Vakarų ir Pietų šalyse. Grynos matematikos reikalas – suprasti, kaip vystysis Vakarų demografija ir jų socialinė struktūra. Matematika yra labai svarbi gyvenimo sritis.

Akivaizdu, kad bus visuomenė, susidedanti iš didelės augančios musulmonų bendruomenės ir besitraukiančios krikščionių bendruomenės. Taip atrodys Vakarų šalys.

Norime to ar ne, tai nėra prielaida. Tai ne kritika. Tai konstatavimas. Taip yra ne tik dėl 2015-ųjų migracijos krizės, bet ir dėl pastarųjų 30 metų, bei dėl to, kaip Vakarų šalys tvarkėsi su migracija, taip pat dėl daugelyje šalių prastų sąlygų gausėti europietiškoms šeimoms.

Dėl to daugelyje šalių atsirado naujo tipo visuomenė, susidedanti iš mažėjančios krikščionių ir augančios musulmonų populiacijos.

Liberalai skatina šį procesą, nes mano, kad tai gerai. Jiems nepatinka krikščioniška visuomenė, jiems nepatinka tai, kaip mes suprantame visuomenę. Jie mano, kad nauja Vakarų visuomenių sudėtis palengvins jų gyvenimą. Gyvenimas taps geresnis nei buvo vadinamosios krikščioniškos Europos laikais.

Todėl jie palaiko šį procesą.

Vidurio Europoje turime kitokį požiūrį. Mes nežinome, ar jie teisūs, ar ne. Tikėtina, kad įvairiatautė visuomenė bus laimingesnė. Tikriausiai. Bet mes nenorime rizikuoti. Tai yra mūsų požiūris.

Mano tikslas nėra bandyti įtikinti Vakarus, kad tai, ką jie daro, yra neteisinga. Tai jų tautos, jų šalys. Tik noriu jų paprašyti, kad neverstų mūsų eiti tuo pačiu keliu. Tai būtina siekiant paaiškinti dabartinę politinę situaciją.

Migracijos krizė tapo svarbi ne tik dėl pačios migracijos. Migracijos krizė iškėlė ir tautinio tapatumo problemą. Šia tema uždrausta diskutuoti su Vakarų šalimis.

Nėra politiškai korektiška kelti klausimus, kas mes esame, kokie pokyčiai vyksta mūsų visuomenėje, kur mūsų tautinis, kur religinis identitetas.

Šie klausimai nebuvo madingi pastaruosius 20 ar 30 metų. Tačiau dėl migracijos krizės šio ginčo nepavyko išvengti. Štai kodėl nacionalinės tapatybės problema dabar yra daugelio šalių politinio dėmesio centre.

Ką reiškia būti prancūzu? Ką reiškia būti vokiečiu? Tai sunku savaime (juokiasi). Ką reiškia būti italu? Ką reiškia būti Vidurio europiečiu ar vengru? Šios temos vėl svarbios.

Štai kodėl kai kurių jūsų parašytos knygos vėl labai išpopuliarėjo Vengrijoje ir Vidurio Europoje, nes dabar ši tema vėl iškilo į paviršių. Negalime liautis apie tai diskutavę.

Todėl migracija yra blogai, nes kelia realią grėsmę, tačiau, kita vertus, iškeldama šiuos klausimus leido mums išsiaiškinti, kas mes esame ir leido atkreipti dėmesį į tai, kad neapsibrėžę, kas esame, negalime tikėtis sėkmės ir konkuruoti su mano paminėtomis tautomis, kurios nori atsikratyti savo tautinės tapatybės.

Taigi diskusija prasidėjo gerai! Diskusija gera. Diskusija yra vienintelė galimybė nacionaliniams konservatoriams iškovoti daugumą visuomenėje.

Tačiau visuomenės daugumos laimėjimas nereiškia, kad turite daugumą vyriausybėje. Dauguma reiškia, kad dauguma žmonių pritaria jūsų nuomonei. O migracijos tema – gera proga krikščioniams, demokratams ir nacionaliniams konservatoriams pasiaiškinti, apie ką šis žaidimas, kas iš tiesų svarbu ir kaip mes matome savo ateitį. Išnaudokime mums suteiktas galimybes.

Štai ką aš visada turėjau omenyje!

Yra žinoma, kad migracija yra blogas procesas dėl karų Afrikoje ir t.t. Ir visa ši painiava prie sienų nežada nieko gero. Tačiau negalime praleisti intelektualinės progos paaiškinti, kas mes esame ir kokia yra mūsų ateities vizija.

Taip mes suprantame migraciją. Ir aš norėčiau be galo primygtinai reikalauti diskutuoti šiuo klausimu, nes ši diskusija stiprina vengrų, Vidurio Europos ir, tikiuosi, visos Europos tautų nacionalinį tapatumą. Štai kodėl migracijos klausimu diskusijos atsirado nacionalinių konservatorių judėsimuose. Štai kaip aš tai suprantu.

Tai yra labai sunku. Tai nėra vien juoda ir balta. Noriu pabrėžti, kad didžiausias iššūkis Europos politikai yra tai, kad netrukus, po 20 metų, Europos visuomenė Vakaruose atrodys vienaip, o Rytuose – kitaip. Jei norime sukurti Europą, kurioje šalys dirbtų kartu, sunku pasakyti, kaip galime dirbti kartu, kai turime visiškai skirtingus požiūrius.

Tai yra ir politinis, ir intelektualinis iššūkis.

Šaltinis: wpolityce.pl

Sidebar placeholder