Friedrich Nietzsche

Nesuprastas Friedrich Nietzsche

(1)

Ne tiek daug literatų bei filosofų kūrinių yra tiek dažnai girdėti, nei Friedrich Nietzsche (Nyčė) „Taip kalbėjo Zaratustra“. Man teko jį skaityti dar paauglystėje, kai ji nebuvo leidžiama. Aišku, mažai ką supratau iš perskaityto, teko gana daug mokytis, kad suvokčiau autoriaus mintis ir mąstymo kryptį.

Bėda ta, kad Nyčė yra puikus literatūros meistras, todėl už formos sunku matyti turinį. Nevardinsiu visų jo parašytų darbų, nors nemaža jų išversta ir į lietuvių kalbą.

Turtingas literato ir filosofo palikimas neleidžia vienareikšmiškai vertinti jo pasirinktos krypties, todėl randasi daug aiškinimų arba interpretacijų. Mane sudomino jo pažiūros apie visuomenės moralę ir jos keitimosi kryptį. Kaip tik šiame, veik paskutiniame darbe, Nyčė išskiria tris pagrindinius raidos etapus: kupranugario, liūto ir vaiko. (Štai taip Zaratustra kalbėjo. V.2002 psl. 41). Visa tai būtų tik metaforos, jei nežinotume ankstesnių darbų.

Pirmoji moralės forma pagal šį autorių yra vergo ir pono santykio variantas. Nė vienas vergas nenori pakeisti santvarkos, jis tik nori tapti valdančiuoju. Nesvarbu ar tai Senovės Graikija, Roma ar viduramžių valstybė. Moralės reikalavimai yra tik vienpusiški – laikykis nustatytų normų. Negalvok nei kas jas kūrė, nei kam jos tarnauja. Būk kaip kupranugaris – nešk tai, kas tau užkrauta.

Kitas moralės variantas randasi greičiausiai su Švietimo epocha. Dabar jau ieškomas pagrindas ir pagrindimas. Žmogus ne tiek neša užkrautą naštą, kiek pats tvirtina: aš noriu. Kitaip sakant, jis tampa jėga, jis tampa liūtu. „Tačiau glūdžiausioje dykumoje įvyksta antras virsmas: dvasia liūtu pavirsta, ji laisvę nori sumedžioti būti savo dykumos galiūne.“

Moralė: jau galima pasakyti NE senoms normoms ar reikalavimams. Čia jau reikia kažko tokio, ko dar nebuvo. Kitaip sakant, naujumui ar kūrimui reikia naujo subjekto arba veikėjo.

Taigi prieiname prie trečiosios dvasios stadijos, kurią Nyčė įvardina vaiku. „Mat vaikas – nekaltybė, užmiršimas, pradžia nauja, tai žaismas, ratas, riedantis savaime, tai judesys pirmasis, tai šventas Tris moralės virsmo etapus galima palyginti su biologine jo raida.

Tiesa, taip pat galima į tai žiūrėti kaip į visuomenės istorinius etapus. Pradėkim nuo pirmo varianto. Kūdikis bei mažas vaikas visai pavaldus tėvams ir artimai socialinei aplinkai. Paauglystė verčia keisti nuostatas ir prieštarauti nusistovėjusioms taisyklėms, nors dar nekurti savų. Kitas etapas leidžia išeiti už buvusių rėmų ir kurti naujas tvarkas.

Panašus procesas ir visuomenės raidoje. Civilizacijos radimasis sąlygotas prievartinės moralės, kuriai galima tik paklusti. Švietimo epocha ir Renesansas neigia senąją tvarką, o dabartinėje visuomenėje gali rastis naujas žmogus su naująja tvarka. Tokį žmogų Nyčė įvardina kaip  Antžmogis, viršžmogis (vok. Übermensch), nors tai nėra vykęs pavadinimas.

Šioje knygoje Fridrichas Nyčė atskleidė tą vertybinį lūžį, kuris įvyko XIX ir XX amžių sandūroje. Jo nuomone, senoje moralė jau nebetenkino naujų visuomenės poreikių. „Patikimiausias būdas sugadinti jaunuolį – liepti jam labiau gerbti tuos, kurie mąsto panašiai, nei tuos, kurie mąsto kitaip“.

Beje, XXI amžiuje mes vėl išgyvename vertybinę krizę, kurios apraiškos yra visuomenės susiskaldymas, nepagarba savo valstybei, anarchijos iškėlimą kaip tvarkos antipodą. Istorija kartojasi, belieka rimtai suprasti „Štai taip Zaratustra kalbėjo“.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder