Olava Strikulienė: Po 10-15 metų istorikai iš pandemijos šaipysis (2)

Šarūnas Jasikevičius, du kartus persirgęs koronavirusu, pagijo per savaitę nuo dviejų taurelių arbatos. Medikai, jei būtų sąžiningi, pasakytų, jog dauguma susidoroja su COVID-19, kaip su sloga. O dėl slogos niekas žmonių neįkalina karantinuose. Neuždaro verslų. Ir netramdo visuomenių su specialiais galimybių - leidžiamybių - privilegijų popiergaliais.

Organizatorių nuotr.

EPA-Eltos nuotr.

Pasiektas toks, medicininiu požiūriu, absurdas, kad antikūnai, susidarantys net pasiskiepijusio organizme, politiniu požiūriu yra bereikšmiai. O ko stebėtis?

Jei žmogus tampa bereikšmis, tai ir jo kūnas - kraujas, kojos, smegenys ir t.t. - bereikšmės. Įskaitant ir kūno antikūnus. Nes tikraisiais piliečių kūnų antikūnais dabar tapo politikai. Kovoja su mūsų kūnais kaip dvikojai virusai.

Po 10-20 metų bus viešai tyčiojamasi iš valdžių, išsigandusių landaus koronavirusiuko.

Ar bent suvaidinusių didį išgąstį. Nes jei dauguma populiacijos šia infekcija lengvai perserga ar visai jos nepajunta, lyg ir nelogiška būtų taip dramatiškai baidytis.

Nebent demokratinės valstybės renkasi savo politikus pagal jų išskirtinį bailumą.

Kuo didesnis bailys, o dėl bailumo - kvailys, tuo labiau į aukštesnes pareigas prašome. O po 100 metų dabartinis laikotarpis istorikų bus paskelbtas naujaisiais viduramžiais.

Su savo tamsybininkais, aukomis bei inkvizitoriais. Pakilusiais į žūtbūtinę kovą prieš pernelyg laisvai galvojančius piliečius.

Iš pradžių gal tikrai visi išsigando. Ypač jei valstybėms vadovavo silpnesnės sveikatos politikai.

Bet vėliau pajuto istorinę progą. Pandemija virto žmonių tramdymo ir farmacijos gigantų kuo didesnio pelnų vaikymosi priemone.

Prekėmis nepadengtų milijardų spausdinimu bei įsisavinimu. Iš banalaus gripo tiek neišspausi.

O iš mirties baimės ir nežinojimo galima išspausti pačius kiečiausius režimus.

Organizatorių nuotr.

EPA-Eltos nuotr.

Sidebar placeholder