Praėjusi naktis Lietuvoje buvo ypatinga. Tą naktį į Lietuvą grįžo JIS. Parskrido su Spartanu gyvųjų ir mirusių teisti
(5)Vilius Kavaliauskas: Mūsų Marius ir jų „Mažoji žemė"
Marių Laurinavičių, "Lietuvos ryte" dirbusį daugiau nei du dešimtmečius, prisimenu daugiau kaip kolegą. Jis visai neblogai rašė.
Mano manymu, žurnalisto darbas sąžiningesnis ir atviresnis, nei tarnyba neaiškiuose fonduose, kur niekas nežino, kokia valstybė ir kieno pinigai yra užnugaryje. Trampo ir Masko atradimai su USAID fondais mus visus dar labiau supainiojo.
Bet dabar žinosime, kad Mariaus istorija - tai svarbus Lietuvos stojimo į 3-ąjį pasaulinį karą etapas.
Teko skaityti, kad prieš pradėdant bombarduoti Iraną, Izraelio gynybos ministras tarėsi su Dovile Šakaliene.
Bet su kokia misija atakos pradžiai į Izraelį pasiuntė Marių, niekas ir neskelbė.
Bet šiandien jau žinau - misija tiek svarbi, kad Marių namo parveš Dovilės siųstas karo lėktuvas.
Ir mūsų URM vadovas pasakė, kad Mariaus skriausti neleis. Kažką nubaus, bet neaišku ką - atomo norinčius persus ar savus.
O juk konflikto galėjo ir nebūti - tiek Marius, tiek ministrai, sužinoję, kad vienintelis lėktuvas, kurį galima pasiųsti į konflikto zoną gelbėti lietuvių - Gedimino Žiemelio, turėjo rekomenduoti paskutiniams patriotams namo eiti geriau pėsčiomis.
Susijaudinimas dėl Mariaus nepatogumų, dabar apėmė ir mane. Beje, neaišku ir tai, kaip be jo bus su karu Artimuosiuose Rytuose?
Nors kam jis rūpi, jeigu ten jau nebeliko mūsų apžvalgininko?
Ta proga ir prisimenu tą naktį, kai visi Tarybų Lietuvos laikraščiai (jų tarpe ir „Komjaunimo tiesa", į kurią jau atgimusią atėjo dirbti Marius), leido numerį su Brežnevo pasakojimu apie "Mažąją žemę".
Paryčiais, dar apdujęs nuo to teksto, supratau, kad visas ilgametis karas tebuvo mažas epizodas dideliame Brežnevo žygyje už "Mažają žemę".
Asociatyvi EPA-Eltos nuotr.
Verslininkė Jolanta Blažytė: Košmaras, bet tik sapne
Praėjusi naktis Lietuvoje buvo ypatinga. Tą naktį į Lietuvą grįžo JIS. Parskrido su Spartanu gyvųjų ir mirusių teisti. JIS – tai mūsų tautos kankinys, nepailstantis kovotojas su „rusiškais oligarchais“, „rusiškais krabais“ ir visais kitais „rusiškais kvapais“.
Nežinau, ar Dovilė jau pabučiavo asfaltą, kuriuo važiavo JO automobilis, bet šis postas bus, deja, ne apie JĮ ir ne apie JĄ, o apie mano košmarišką sapną.
Tą patį sapną, kurį sapnų fėja man pakišo kaip tik tuo metu, kai JO nuo kovų su oligarchais pavargusios kojos tipeno nuo Spartan lėktuvo link tos pačios minkštos ekspertinės sofos.
Taigi, JIS tipeno, o aš sapnavau. Ir štai tas sapnas:
Vaikštau ramiai sau po mišką su šiaurietiškomis lazdomis ir staiga.... Iš krūmų išnyra sapnų fėja ir mane, t.y. Jolantą, paverčia, ačiūdie ne į moliūgą, bet į politikos apžvalgininką Marių...
Iš pradžių labai man nepatinka tas naujai duotas Mariaus kūnas: piktos akys, suspaustos lūpos ir ta ilga nosis, tarsi antena, dieną naktį Lietuvoje ieškanti rusiškų oligarchų kvapo.
Bet paskui apsiprantu – juolab laukia linksma kelionė į Izraelį. Žinau, kad ten važiuoju pasiimti instrukcijų, kaip reikia teisingai „apžvelgti“ įvykius Izraelyje.
Juk apžvalgininkas esu, ne šiaip koks penktos šuns kojos mazolis. Važiuoju su viltimi, kad kartu su instrukcijomis dar gausiu galimybę ir vietinės šakšukos paragauti ir Negyvojoje jūroje pasivartyti ir prie raudų sienos pastovėti.
Kelionė iš tiesų buvo puiki, juolab, kad vykome su bendraminčių žurnalistų grupe. Bet viskas turi pradžią ir turi pabaigą: šakšuka jau skrandyje, instrukcijos kišenėje -laikas namo.
O čia ir prasideda linksmybės: iš Izraelio jau reikia nebe išvykti, o evakuotis..... Nu labai nepatogu...Juk 6 valandas link Jordanijos besikratantis autobusas – tai tikrai ne ta minkšta ekspertinė sofa, ant kurios sėdėdamas reguliuoju visus pasaulinius konfliktus.
Čia jau mane apima pyktis: kodėl tas rusiškas Ivanas iš pasakos „Lydekai paliepus“ visur galėjo keliauti su savo krosnimi, o aš 21 amžiuje negaliu su savo sofa net iki Izraelio nuvykti?
Juolab, žinau, kad į Lietuvą teks skristi „rusiško oligarcho“, su kuriuo dieną naktį kovoju, lėktuvu.
Tuo pačiu žinau, kad pykčio negalima laikyti savyje, todėl jį išlieju socialiniuose tinkluose, grasindamas atleisti „kažką“, kuris organizavo mano evakuaciją.
O kad pyktis lietųsi lengviau, truputį pamaigau ir košerinio viskio butelio kamštelį. O čia ir prasideda... Po kiekvieno kamštelio pamaigymo girdžiu vis didėjanti zyzimo garsą.
Nebesuprantu, kas vyksta – zyziančių uodų lyg nesimato, rusiško oligarcho lėktuvas dar toli.... ir ups, suprantu, kad zyzia sąžinės balsas.
Sako: kiek tu čia pagal tas instrukcijas gyvensi? Čia gi toks varginantis dalykas, o juk gyvenimas tai eina. Ar nenorėtum pabandyti nors vieną dieną niekam nieko nemeluoti, nešmeižti, neskaldyti?.... Čia pat užsikemšu ausis, kad negirdėčiau šių „nesąmonių“.
Bet sąžinės balsas toks įkyrus, kad pagalvoju, jog geriausia jį būtų nutildyti kokias nors sprogimo garsais.
O čia ir proga pasitaiko: kodėl nesusprogdinus rusiškam oligarchui priklausančio lėktuvo? Bet sąžinės balsas ir vėl stuksena: „Mariau, o gal tas oligarchas visai ne rusiškas, gal jis toks tik tavo instrukcijose, neapykantoje, reikšmingume ir vidinėje tuštumoje?“
Čia pasiuntu dar labiau: „tai kuo aš bliam tada užpildysiu tą tuštumą, jei ne savo neapykanta, reikšmingumu, bei instrukcijose nurodytais šmeižimo naratyvais?“.
Pasiuntu, dar labiau paminkau butelio kamštį ir pagrasinu susprogdinti tą nelemtą rusiško oligarcho lėktuvą. O paskui ateina ir visi bonusai reikšmingumo patvirtinimui: esu išspiriamas iš lėktuvo, o savo avinais virtusius gerbėjus įtikinu, kad tai buvo paties rusiško oligarcho sąmokslas prieš mane.
Valioooo.
Laukiu Dovilės atsiunčiamo Spartano ir toliau maigau butelio kamštį. Tapau tikru Lietuvos herojumi, kuriam tikiuosi bus pastatytas istorinis paminklas – toje vietoje, kur stovėjo S. Nėris.
O sąžinės balsas vis stuksena ir stuksena.... Nusileidęs Vilniaus oro uoste pamatau šlapią asfalto dangą. Nežinau, ar čia lietus lijo, ar čia Dovilė jį bučiavo – manęs belaukdama“.
Šioje vietoje košmariškas sapnas nutrūko.... Kokia laimė buvo suprasti, kad vis tik esu Jolanta, o ne analitikas Marius.
Būnant Mariumi, galima išprotėti greičiau, nei Dovilei išsiskalbti dėl „Mariaus tragedijos“ priverktas nosines.
Atsibudusi, pirmiausia, padėkojau savo Mamai. Tiems, kas nepavargo skaityti, papasakosiu kodėl.
Kai baigiau vidurinę mokyklą, labai norėjau toliau studijuoti žurnalistiką. Juk visada taip mėgau rašyti. Rodos žiūri į pasaulį, į atskiras jo detales, o paskui jas visas, tarsi mozaiką, dėlioji popieriaus lape.
Bet mama šį mano norą labai greitai užvetavo.
Mat prisiklausė mokytojų nuomonių, kad man labai sekasi matematika ir fizika, todėl mano tolesnis gyvenimo kelias turėtų būti toks, koks buvo Enšteino ar Pitagoro.
Ir mama tuomet griežtai man pasakė „Ne“. Kiek buvo tada ašarų....
Žurnaliste taip ir netapau, beje, kaip ir netapau nei Enšteinu, nei Pitagoru. Ir tik dabar sakau Mamai didelį Ačiū. Už tai, kad išvengiau tos žurnalistinės karmos.
Aš tikrai nežinau, kokiu gyvenimo keliu būčiau pasukusi, jei tada mane, jauną žurnalistikos studenčiukę būtų pasigavusi kokia nors fondososinė žurnalistų ruošimo sekta ir implantavusi į mano smegenis kokią nors interesų grupei palankią „teisibe“.
Aš tada apskritai nežinojau, kas po galais yra tiesa. Mat mokykloje tiesa buvo ta, kuri surašyta Lenino raštuose, o namuose – ta, kuri sudėta tėvų dainuojamose dainose apie Lietuvos laisvę.
O kas dabar pasakys, koks tuomet buvo mano vertybinis stuburas: ar tas, kuris savo stiprumu primena bambuko kotą, ar tas, kuris savo minkštumu panašus į vištos skiauterę? Nepasakys niekas, nes ir aš pati nežinau.
Kaip ir nežinau, ar tada nebūčiau sutikusi rašyti kokių nors užsakomųjų propagandinių ir gerai apmokamų straipsnių... Juk buvau jauna, tai norėjosi ir mašinikės, ir gražesnių batelių ir skanesnio torčiuko... Aš tikrai nežinau...
Tik žinau tai, kad dabar prie didžiausių žmogaus nelaimių priskiriu jo pasirinkimą pardavinėti savo dūšią velniui, net pačiam nebesusigaudant to pardavimo sandorio detalėse.
Nesvarbu, kas tą velnią atstovautų: ar fondososinės instrukcijos ar tam tikrų interesų grupių lobistai. Ir neduokdie sugrįžti į tą košmarišką sapną, kuriame pati buvau virtusi apžvalgininku Mariumi.
Pati tame sapne prabuvau gal valandą, gal dvi, o pavargau taip, tarsi ant pečių bučiau nešiojusi visą nepastatytą Vilniaus stadioną.
Tuo tarpu Marius tame sapne praleido jau didesnę savo gyvenimo dalį. Nepavydžiu...
Kaip ir nepavydžiu visiems, kuriems šiame gyvenime nepavyko rasti harmonijos tarp to, ką jie mąsto, ką jaučia ir ką kalba.
Ir dar kartą sakau Ačiū savo Mamai. Jei iki šiol dar buvo likęs mažytis nuoskaudos trupinėlis jos atžvilgiu (juk kaip šitaip galima apriboti vaiko laisvę rinktis!!!!), tai šią naktį Geštaltas užsidarė galutinai.
Manau, kad tėvai, formuodami vaiko gyvenimo kelius, kažką žino daugiau, nei sugeba suvokti mūsų protas ar logika.
Autoriai išreiškia savo asmeninę nuomonę ir atsako už rubrikoje „Nuomonės“ paskelbtus duomenis
Socialinių tinklų ir ELTA nuotr. koliažas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą