Tiesiog stebiu europinę erdvę ir nematau kitų tokių ryškių nacionalinio masto sukvailinimo egzempliorių. Nesu nei naivus, nei etninis mazochistas, t.y. žmogus, jaučiantis malonumą dėl savo tautiečių kankinimosi, - žinau, kad kvailinimas vyksta beveik visur. Bet tokios apimties ir tokio lygio manipuliavimo ES neaptinku.
Apie visą pasaulį spręsti negaliu - gal pasauliniu lygiu ir nesame pirmaujantys, tačiau gerai man žinomoje ES tokio masto pavyzdžių neradau.
Na pasvarstykime kartu, kokioje kitoje ES šalyje jūs nacionaliniame elite surastumėte tokią didelę ir turtingą puokštę politinių žvaigždžių su iš praeities paveldėtais slapyvardžiais. Paminėkime pačius svarbiausius: „Dėdulė", „Magnolija", „Fermeris", „Šatrija". O juk dar yra „Marija", „Petras", „Anusas" ir plejada kitų viešojoje politinėje erdvėje iki šiol šmėžuojančių asmenų.
Kalbame ne apie anais laikais užverbuotus traktorininkus ar melžėjas, bet apie reikšmingiausias visuomenines figūras, apie iki šiol mums rodomus pavyzdinio elgesio modelius, respektabilius piliečius.
Tų slapyvardžių nešiotojai periodiškai minimi knygose, publicistiniuose straipsniuose, tačiau (dėmesio!), tie slapyvardžiais „papuošti" žmonės niekada net nebandė savo garbės apginti teismuose. Ir tai sukelia minčių, juk dėl kokio nors tvartelio teisiamasi buvo, bet dėl savo garbės ir viešojo intereso žinoti tikrąją tiesą juridiškai kovoti vengiama.
Minėtus slapyvardžius žino beveik kiekvienas pilietinę sąmonę tebeturintis, politinio letargo miegu nemiegantis tautietis, bet jis drovisi paklausti. Ir mūsų „elitas" tą drovumą, kaip tariamą politkorektiškumą, palaiko visomis turimomis informacinėmis/dezinformacinėmis priemonėmis.
Paklauskime, kokioje kitoje ES šalyje turintys viešąjį interesą ginti žurnalistai drovėtųsi paklausti: pone „Dėdule", ar tiesa, kad jūs anais laikais prisiėmėte su šiuo slapyvardžiu susijusius įsipareigojimus? Jei taip, ar turėjote moralinę ir juridinę teisę siekti aukščiausių postų Lietuvos valstybėje?
Bet iš menkai suvokiamo drovumo, iš baimės, ar vykdant užduotį, toks klausimas jau trisdešimt metų viešai nėra užduodamas.
Tačiau neturėdami atsakymo į šį esminį - visi kiti yra antraeiliai- klausimą, mes turėtume jaustis kvailai: kai kalbame apie aukščiausio lygio politines figūras, jų biografijos turi būti skaidrios, be pilkų dėmių. Priešingu atveju išlieka nepasitikėjimas tuo, ką toks žmogus sako ir daro. Tačiau stokojantis tautos pasitikėjimo aukščiausio rango politikas neturi deramų galių atstovauti viešąjam interesui.
Kvailai ir droviai atrodome iki galo nesiaiškindami, kas iš tiesų yra „Magnolija". Po to, kai ji viešai pripažino, kad jos mokymasis KGB mokykloje yra gerai žinomas faktas, turėjo kilti klausimų cunamis. Laisvi žurnalistai turėjo apipilti tą žmogų klausimais: kur ir kada konkrečiai mokėsi, kokius įsipareigojimus prisiėmė, ar tie įsipareigojimai iki šiol galioja ir t.t. Taip būtų protingoje ir, beje, demokratinėje visuomenėje.
Bet intensyviai kvailinamoje šalyje šio prisipažinimo įsivyravo štilis. Diskusija tuo klausimu su baisia jėga buvo užgniaužta dar nė neprasidėjus.
Sangviniškoje ir drąsioje visuomenėje nebūtų tabu paklausti ir „Fermerio": ar Lietuvos visuomenė gali pasitikėti jumis jūsų tikros biografijos klausimu?
Juk yra pakankamai plačiai, tegu ir ne meinstryminėje žiniasklaidoje, cirkuliuojančios informacijos apie jūsų galimus ryšius su specialiosiomis tarnybomis. Į mostį būtų ir kitas klausimas: kodėl jūs balotiravotės rinkimuose į prezidentus, nors toks balotiravimasis reiškė grubų Konstitucijos pažeidimą? Juk negalėjote gyventi Šiauliuose ir kiekvieną dieną vykti į darbą Čikagoje.
Visus tris metus prieš rinkimus. Kadangi tai yra neįmanoma (tai net nevispročiui aišku), ar nemanote, kad savo veiksmais prisidėjote prie moralinio ir teisinio nihilizmo plitimo? Ir prie savo tautos kvailinimo. Kartu ir prie valstybės degradavimo.
Minėti slapyvardžiai Lietuvoje paversti valstybine paslaptimi ir viešojo gyvenimo tabu. Nežinau kitos ES šalies, kur tai būtų įmanoma. Mes žinome atskirus, panašius į aptartus atvejus Lenkijoje, Latvijoje ir kitur. Tačiau niekur tas reiškinys nėra įgavęs tokio lygio ir masto.
Ir vien tai verčia manyti, kad lietuviai yra labiausiai manipuliuojama, kvailinama tauta. Gal ir ne visame pasaulyje. Ką tektų atsakyti kokiam nors švedui ar suomiui, jei jis mūsų paklaustų - ar tarp jūsų politinių lyderių esama žmonių be slapyvardžio?..
Kai tauta sukvailinama tokiu svarbiu klausimu, ją lengva „minkyti" pagal „minkytojų" pageidavimą. Ji ne tik nesipriešina akivaizdžioms, pavyzdžiui, ekonominėms aferoms - Mažeikių naftos atidavimui, Ignalinos AE uždarymui, Snoro banko „subankrotinimui" ir t.t. Ji nuolat renka tuos, kurie tas aferas vykdo. Ir tai yra aukščiausia kvailumo lyga.
Pasakyta - visai nereiškia, kad turime pasiduoti pesimizmui ir nuleisti rankas. Tai reikštų atsisakymą kovoti už Tėvynės ateitį.
Atvirkščai - tiesos sakymas reiškia judėjimą geresnės ateities link. Tikiuosi, kad taip mano intenciją supras dauguma tekstelio skaitytojų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą