Profesorius Libertas Klimka: Žolinė - ir pagarbos praeičiai reikalas

- Rugpjūčio 15-ąją švenčiame Žolinę, dar vadinamą Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Tad ko šioje šventėje yra daugiau - archajiškų papročių ar bažnytinio paveldo?

- Tai yra kiekvieno žmogaus apsisprendimo reikalas, ar jaustis labiau tautos žmogumi, kuriam brangios iš senovės atėjusios tradicijos, ar kosmopolitu, kataliku. Tačiau bendruomenei tie papročiai yra išties labai svarbūs.

Nes ši šventė stiprina bendruomenę, jungia žmones, pradedant nuo giminės.

Nuo seno Žolinė yra derliaus šventė, kada pašventinamas jau surinktas vasarojus, daržo gėrybės.

Tos šventės metu susirinkdavo visa giminė. Ir pasitardavo tarpusavy, pasidalindavo ir bėdomis, ir džiaugsmais, pasipasakodavo, kaip sekėsi ūkininkauti vasarą, kas užaugo, kas ne, ko pritrūks žiemą, ko per daug turi ir kuo gali pasidalinti.

Man atrodo, jog per Žolinę svarbiausia buvo tie giminės suvažiavimai. Na, ir, žinoma, būdavo ir tos senosios mitologijos aidų tuose papročiuose.

- Turite omeny Žemynos kultą.

- Deivė Žemyna neabejotinai yra susijusi su mūsų pasaulėjauta. Ir man atrodo, kad Švč. Mergelės Marijos kultas mūsų kultūroje prigijo taip lengvai ir plačiai dėl to, kad prieš tai buvo išplėtotas Žemynos kultas.

Jis aišku su žemdirbyste susijęs, nes Žemyna yra Žemės, derlumo ir vaisingumo deivė.

Kryžiuočiai juk atėjo užkariauti mūsų krašto su Švč. Mergelės Marijos malda. Bet mes sugebėjome iš jų po Lietuvos krikšto priimti Švč. Mergelę Mariją.

Viena populiariausių figūrų, ką koplytstulpiuose šalia namų statydavo dievdirbiai, buvo Švč. Mergelės Marijos statulėlė.

Tai, žinoma, ir moteriškumo įvaizdis, ir tas globos, jautrumo žmonių nelaimėms simbolis, rūpesčio žmonėmis simbolis. Tai labai tiko mūsų kraštui, mūsų Tautai.

- Ką Žolinė, kuri paskelbta valstybine švente, galėtų reikšti šiuolaikiniam žmogui, kuris nėra nei žemdirbys, nei itin religingas Švč. Mergelės Marijos garbintojas?

- Šiandien ši šventė reikšminga bendruomeniškumo prasme.

Manau, kad svarstant, ar įtraukti Žolinę į valstybinių dienų sąrašą, buvo atsižvelgta, kad ji turi labai gilias tradicijas, nukeliančias mus į amžių glūdumą - derliaus šventės tradicijas. O šventę persmelkiantis bendruomeniškumas reikalingas visur.

Mes susitinkame su savo giminėmis, vienas kitam padedame, paremiame, pasirūpiname, kai ištinka bėda. Ta tokia rūpyba vis tik išliko mūsų tautoje, mūsų visuomenėje.

Ir jos poreikis yra. Valstybė kol kas nesugeba pasirūpinti nei pensininkais, nei susirgusiais žmonėmis - mes neišsprendėme daugybę problemų.

Socialinė rūpyba pas mus silpna, prasta, o apie sveikatos apsaugą iš viso geriau nešnekėti.

Tad viską kažkiek gali kompensuoti artimųjų rūpestis.

Tas tėviškės ir žemės jausmas šiandien mums labai reikalingas, nes esame mirštanti ir beišsivaikščiojanti tauta.

Kita vertus, daugelis į Žolinę žiūri kaip į pagarbos praeičiai dalyką. Man labai įspūdinga, kaip kaimo moterys, senutės ateina per Žolinę į bažnyčią pasirišusios baltas skareles, tas puokšteles rankose laikydamos.

Tai kažkoks itin jaudinantis momentas. Tas ryšys su gimtine, su gimtąja žeme labai gražiai atsiskleidžia toje šventėje.

- Tą dvasingą ryšį su žeme labiau kaimas išlaikęs...

- Be abejo. Ką mes matome mieste, tose medžių kirtimo, pjovimo istorijose? Tai rodo, kad praradome ryšį su gamta. Ir ji už tai mus nubaus.

Tik mes dar nesuvokiame, kokią bausmę mes mokėsime už tuos nukirstus medžius. Ir mokės mūsų vaikai ir anūkai.