Rašytojas Vytautas Čepas: Primirštų skolų grąžinimas Modestui Paulauskui

Ir tai yra gerai - geriau nei savastyje paklydusiame Vilniuje ar ambicingojoje Laikinojoje sostinėje!

Tačiau šiandiena ne apie „komunistų mylėtojus“, „saulės nešėjus“ ar „žydų skriaudikus“.

Tad atspėkite, apie ką:

Jis 1952 – 1963 m. mokėsi Klaipėdos I – oje vidurinėje mokykloje (dabar Vytauto Didžiojo gimnazija);

Klaipėdos miesto garbės pilietis;

Kauno miesto garbės pilietis;

Lietuvos sveikatos universiteto garbės daktaras;

Septynis kartus geriausias Lietuvos sportininkas;

Gedimino ordino Komandoro kryžiaus kavalierius;

1962 m. žaidė už Klaipėdos „Maistą“ ir tapo Lietuvos čempionu;

Olimpinis čempionas;

Du kartus pasaulio čempionas;

Keturis kartus Europos čempionas;

1965 m. Europos čempionato geriausias žaidėjas;

2020 m. įtrauktas į FIBA šlovės muziejų;

Be abejo, kas esate bent šiek tiek klaipėdietis ir dar lietuvis, jau po pirmų užuominų atpažinote – tai Modestas Paulauskas!

Deja, sportininkui mieste, kuriame jis augo, mokėsi ir sportavo, o sunkiausiais okupacijos metais pasauliui nuolat primindavo, kad Lietuva nors ir pavergta, bet gyva - buvimo ženklų beveik nėra.

Yra krepšinio aikštelė pavadinta jo vardu, keletas eksponatų Sportininkų namuose, dar - miesto garbės piliečio vardas. Bet ar apie tai žino dažnas klaipėdietis?

M. Paulausko sportinis kelias buvo sudėtingas, kupinas didelių pergalių ir pralaimėjimų, valdžios pagundų, situacijų, kai reikėjo priimti itin sunkius ir sudėtingus sprendimus, galėjusius nulemti ne tik jo sportinę karjerą, bet ir visą gyvenimą.

Sovietų valdžia, žadėdama aukso kalnus, rekomendavo (tada visi žinojo, ką tokia „rekomendacija“ reiškia) žaisti už elitinį sovietų klubą CASK, gundė milžiniškais atlyginimais, aukštais kariniais laipsniais, butu Maskvoje.

Tačiau fenomenalaus krepšininko nesugundė. Atsilaikė!

Nesužavėjo ir NBA skautai, siūlę protą temdančius kontraktus. Suprato, kas laukia jo šeimos ir artimųjų, jei spjovęs į viską pasiliks užsienyje.

Nesusiviliojęs nei dideliais pinigais, nei kitokiomis gėrybėmis jis visą gyvenimą liko ištikimas Lietuvai ir „Žalgiriui“!

Suprantama, visada atsiras žmonių, kurie sakys: kam reikalingi tie jo nuopelnai ir ištikimybė, anokie jie ir buvo, juk žaidė už Sovietų sąjungos rinktinę, net buvo jos kapitonas, be to, juk dar yra gyvas...

Visokių žmonių yra – vieni mato kitų padarytus gerus darbus, kiti pasimėgaudami ieško ir, aišku, iškapsto ką nors kompromituojančio.

Nieko čia nepakeisi - vieni savo sielas maitina gėriu, kiti minta bjaurastimi.

Pastariesiems istorija visada purvina, pūvanti, dvokianti, o ateitis jų apskritai nedomina.

„Alfonso Žalio paramos fondo“ steigėjai Artūras ir Vaiva Žaliai, visuomenininkas Algirdas Grublys, žurnalistas Gintaras Tomus ir šių eilučių autorius jau seniai atkreipė dėmesį į tokią, pavadinkime tai, primirštos skolos situaciją ir puoselėjo idėją solidžiau pagerbti olimpinį, pasaulio ir Europos čempioną.

Pagerbti čia, mieste, kuriame jis užaugo, mokėsi ir pradėjo savo sportinę biografiją, pastatant jam paminklą.

Fondo nariai idėja pasidalino su žymiais Lietuvos sporto veikėjais, krepšinio federacijos vadovais, pačiu M. Paulausku, politikais, sporto veteranais, olimpiečiais, legendiniu treneriu Vladu Garastu ir iš visų gavo pritarimą, kad idėja puiki ir ją reikia įgyvendinti.

Praėjusią savaitę Artūrą Žalį, Gintarą Tomkų ir Vytautą Čepą priėmė Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus.

Jis buvo supažindintas su idėja, aptarta iniciatyvinės grupės sudėtis, pateiktas pritariančių ir remiančių idėją asmenų sąrašas.

Meras padėkojo iniciatyvos autoriams teigdamas, kad nevalia užmiršti miestui ir Lietuvai nusipelniusių žmonių, koks ir yra M. Paulauskas, ir kad viena ar kita forma tai turi būti padaryta.

Buvo aptartas ir tolesnių veiksmų planas, visi susitikimo dalyviai sutarė, kad būtinas miesto visuomenės palaikymas ir miesto tarybos pritarimas.

Užsiminta ir apie paminklo vietą. Iniciatyvinės grupės nariai labiau linko prie aikštės priešais „Švyturio“ areną, o susitikime dalyvavusiam miesto tarybos nariui Vidmantui Dambrauskui labiau patiko vieta šalia „Žalgirio“ sporto salės Liudo Giros gatvėje.

Tačiau sutarta, kad apie paminklo vietą diskutuoti ankstoka, nes paminklo koncepcija dar neturi aiškių formų, yra tik idėjos lygio.

Suprantama, visada reikia atsižvelgti į visuomenės nuomonę, o paskelbus viešą konkursą kartu su specialistais ieškoti tinkamiausios vietos.

Paminklą planuojama statyti už Lietuvos gyventojų paaukotas lėšas. „Alfonso Žalio paramos fonde“ bus atidaryta speciali sąskaita, kuri, suderinus visus klausimus su miesto valdžia, bus paskelbta spaudoje.

Taigi, pirmas didelis žingsnis žengtas.

Ateityje laukia rimta diskusija, kuri, reikia tikėtis, bus solidi, korektiška ir vaisinga.

Tad palinkėkime vieni kitiems sėkmės.