Saulius Jakučionis: Gynybos mokestis: kas taps lyderiu?

Tai yra viso to, ką gynybos klausimais Lietuvos politikoje matome pastaruosius kelis mėnesius, priežastis ir atspindys.

Mažai kas nori mokėti didesnius mokesčius, net jeigu jie nukreipiami teisingam tikslui. Būtent dėl šitos priežasties sociologai apskritai nerekomenduoja visuomenės apklausose klausti apie mokesčių didinimą. Bet norėjome įsitikinti, kodėl politikų galvos šiuo klausimu – vis dar smėlyje.

Sausio pabaigoje politikus, verslo ir darbuotojų atstovus pasikalbėti dėl didesnio gynybos finansavimo pakvietusi premjerė Ingrida Šimonytė atėjo be savo pasiūlymo. Ji primygtinai atsisakė pasakyti, kad Vyriausybė siūlys didinti mokesčius, pripažinusi, jog nenori skambių antraščių žiniasklaidoje.

Finansų ministerija, pateikusi paskaičiavimus, kiek vieno ar kito mokesčio kėlimas leistų surinkti papildomų lėšų gynybai, dievagojasi nieko pati nesiūlanti.

Krašto apsaugos ministerija tame pačiame susitikime tik pristatė lėšų poreikį, bet Arvydas Anušauskas atsisako pasakyti savo nuomonę, iš kur tuos pinigus paimti.

Užsienio reikalų ministras ir konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis, jau kelis mėnesius skelbiantis apie tai, kad pasiruošti galimam karui su Rusija turime labai nedaug laiko, nesiteikia pateikti savo siūlymų. Pirmiausia ragina politikus susitarti dėl grėsmės apimties, bet nesugeba to padaryti net su savo partijos deleguotu krašto apsaugos ministru.

Koalicijos partneriai siūlo kariuomenei dalį pinigų sumesti panašiai, kaip susimetame Lietuvos Raudonajam Kryžiui ar „Penktai kojai“. Kariuomenei, kuri vystymąsi, o taigi ir finansus, prognozuoti stengiasi dešimtmečiu į priekį. Patys nuspręskite, kaip jums tai atrodo.

Prezidentas Gitanas Nausėda dėl gynybos finansavimo laukia Vyriausybės siūlymų. Nes lengviau yra pakritikuoti, o paskui vis tiek pasirašyti priimtą įstatymą, nei atėjus laikui imtis realios lyderystės, praktiškai nuo kadencijos pradžios kartojant, jog gynybos finansavimas turi augti.

Pinigų krašto apsaugai poreikis, beje, didžiulis. Kitąmet nustos galioti bankų solidarumo įnašas ir finansavimas gynybai turėtų grįžti prie maždaug 2,5 BVP. Jų neužteks divizijai iki 2030 metų sukurti ir vokiečių brigadai priimti – įsipareigojimams, nuo kurių neįmanoma atsitraukti. Jiems įgyvendinti reikės apie pusės milijardo eurų kasmet.

Ištraukti tokią sumą iš ekonomikos augimo – neįmanoma. Skolintis nuolatinėms išlaidoms – įmanoma, bet šitaip neišvengiamą sprendimą dėl didesnių mokesčių perkelsime ateities kartoms.

Didinti finansavimą galima pasitelkiant visų įmanomų būdų visumą, bet kad jis iš tiesų būtų tvarus ir viešųjų paslaugų kokybė bei išmokų apimtis ir didinimo tempas nemažėtų, mokesčių didinimas yra neišvengiamas.

Tad kas pirmas pasakys, koks turi būti sprendimas? O gal galiausiai to nepadarys niekas?

Atidundant rinkimų sezonui politikai nenori priimti nepopuliarių sprendimų. Kai kas bijo pralaimėti be penkių minučių laimėtus rinkimus, kai kas – sudeginti palaikymo likučius.

Kaip piliečiui, man norisi tikėti, kad su valstybės ateitimi, išgyvenamumu susiję klausimai netaps politinių manipuliacijų įrankiu. Bet panašu, kad tampa.

Žmonėms tai siunčia žinią, kad politikos elito piešiamų grėsmių nereikia vertinti rimtai. Taip kartais atrodo net mums, esantiems taip arti politikos, nors lyg suprantame, kad politinėse kovose taisyklių – mažai. O ypač, kai vyksta treji rinkimai per metus.

Anksčiau būta kitaip.

2015-aisiais nuo siūlymo grąžinti šaukimą į kariuomenę paviešinimo iki įstatymo priėmimo Seime praėjo 24 dienos. Palyginimui, pernai Krašto apsaugos ministerija ketinimus reformuoti šaukimą pristatė vasarį, o pateikė Seimui – tik gruodį. Svarstymai tęsiasi, nors daugelis tyliai supranta, jog parlamentui seniai metas spręsti dėl didesnių šaukimo ambicijų. O jeigu ne – aiškiai įvardyti alternatyvą, kaip Lietuvos kariuomenę užpildyti personalu.

Praėjus lygiai mėnesiui po to, kai „žalieji žmogeliukai“ 2014 metais pirmą kartą buvo pastebėti Kryme, prezidentė Dalia Grybauskaitė paragino partijas per penkerius metus padidinti gynybos finansavimą iki 2 proc. bendrojo vidaus produkto. Kaip tarė, taip padarė. Tuo metu krašto apsaugai buvo neskiriamas ir vienas procentas.

Tokiu tempu Lietuva reagavo į tai, kad Rusija pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo pasiglemžė kitos šalies teritoriją.

Nuo 2022 metų vasario 24-osios Rusija Ukrainoje tą daro kiekvieną dieną. Lietuva ir vėl reagavo, bet atėjus metui politikams priimti sprendimą daugeliui metų į priekį, kol kas likta trypčioti.

Negi per dešimt metų pripratome prie to, kad Europoje iš naujo braižomos valstybių sienos?