Turime blogų naujienų: rudenį niekas nepasikeis

Tačiau visuomenininkas, verslininkas Arturas GRIGAS, pacitavęs Konfucijų („Ženklai ir simboliai valdo pasaulį, o ne žodis ir ne įstatymas"), sako, jog tikriausiai niekas po rinkimų nepasikeis. Esminės priežastys, jo nuomone, yra dvi. Viena jų ta, kad, mums tyliai pritariant, sistema mus bus pavertusi viduramžių juokdariais.

- Galėčiau išvardinti vieną kitą klouną vyriausybėje, Seime, žiniasklaidoje, tačiau tikriausiai jūs ką kita turit galvoje. Kas, jūsų supratimu, yra juokdariai ir kokį vaidmenį jie atlieka?

a- Kiekvienas turime tam tikrą pasaulio suvokimą, pavyzdžiui, kai kas, suerzintas jo kvailybių norėtų šaukti: sustabdykite pasaulį, noriu išlipti, kitas savo tylėjimu arba pritarimu tik pakursto beprotybės ugnį. Šiandien jau primiršome, kad viduramžiais karaliaus rūmuose būdavo juokdarys, kuris šmaikštaudamas pasakydavo daug kitiems užgintos tiesos. Juokdariai, priklausomai nuo jų padėties viduramžių visuomenėje, galėjo būti tiek pasakiškai turtingos valdovų rūmų figūros, tiek iš vieno miesto į kitą keliaujantys skurdžiai.

Šiandien tokiu juokdariu Seime sisteminė žiniasklaida buvo padariusi ir Petrą Gražulį, kuris išties pagarsindavo, ką kiti linkę oriai nutylėti (už tai „dvaras" jį ir „nulinčiavo" vėlgi su mūsų tyliu pritarimu), bet dabar aš ne juokdarius gerąja prasme turiu omenyje.

Daugelis žmonių šiandien nuoširdūs esti tik tarp keturių sienų, kaip sovietmečiu virtuvėse, arba internete, kur pagrįstai piktinasi valdžios arogancija ir nelogiškais sprendimais, tačiau gatvėje ar renginiuose susitikę politikus, ne tik kad neužduoda aktualių klausimų (ir dėl balsavimų - jie dar neįslaptinti 75 metams), bet dar ir už tuščiakalbystę juos paliaupsina ir karštai paploja.

Tokius apsimetėlius (vienokius už akių ir kitokius į akis) aš ir vadinu juokdariais. Žinoma, autsaideriu įvardintam nelengva ir tik retas išdrįsta tokiu būti, nes diduma trokšta prisišlieti prie vadinamojo elito, tapti šito „tauraus" lydinio dalimi. Vis dėlto tam tikras poslinkis jau yra: jau drįstama nušvilpti ne tik ministrus, bet ir patį teisingiausią iš teisingiausių balkonėlyje...

- Ko gero, tokius žmones vis dėlto vertėtų vadinti klounais... Bet, sakykite, kokią matot kitą priežastį, kad metų metais sukamės ir sukamės ratu vis su ta pačia valdžia, vis su tai pačiais iki skausmo tiesiogine prasme pažįstamais veidais?

- (Juokiasi.) Nors po kiekvienų rinkimų miškas nenumaldomai retėjo, medžiai ir toliau balsuodavo už kirvį. Kadangi kirvio kotas buvo iš medžio, tad medžiai galvojo, kad kirvis vienas iš jų...

- Metafora išduoda, kad liaudis vėl išrinks tuos, kurie šiandien mėgaujasi politine galia?

- Nesinori galvoti, kad buvo ar bus klastojami rinkimai, - aš vis dar tikiu demokratine rinkimų sistema, kur rinkėjų balsai lemia, kas patenka į valdžią. Žinoma, tiems, kuriuos renkame, mes deleguojame savo rūpesčius ir problemas, kitaip tariant, valdžią renkame ne tam, kad ji pridarytų problemų, bet kad ji padėtų mums jas spręsti, kad užuot priešinusi, mus taikytų ir nekeltų pavojaus tautai. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais į ją papuola žmonės, kurie mums nurodinėja, ką mes turime, ką privalome, maža to, jie orientuoti į pinigų srautus.

- Europinius pinigus turit galvoje?

- Turiu galvoje tai, ką ir taip žino visi - švietimo ir sveikatos apsaugos reforma iš tikrųjų yra ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimas. Kad jos ir ne tik jos, bet ir viršvalstybinių organizacijų bei privačių fondų lėšos atitekėtų, reikia vykdyt Europos biurokratų, dar blogiau, niekieno nerinktų privačių organizacijų nustatytas sąlygas - optimizuoti sistemą, naikinant mokyklas, bibliotekas, miestelių ambulatorijas, - kitaip tariant, pertvarkos variklis yra ne žmogus, jo poreikiai, bet pinigai.

Ministerijos valdininkams nesvarbu, kad jų dėka kai kurie regionai yra mirštantys arba išmirę, - darbo reikalais važinėju po visą Lietuvą, matau tuos pinigus, suklotus į trinkeles miestų ir miestelių aikštėse; jos apytuštės ir paliktos be jokio medelio. Matau pirma remontuojamas ligonines ir mokyklas, paskui tas pačias jau uždarytas...

Atkreipkite dėmesį: mokesčių vis daugėja. Jei jau turime žemės mokestį, galim turėt ir visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, galim turėt ir nekilnojamojo turto atstovo mokestį, galime turėt lango, radiatoriaus, tiesa, gyvatuko mokestį jau turime... Ir pasipiktinimas dėl planuoto visuotinio nekilnojamojo turto mokesčio truko kelias dienas.

Laimei, būna atvejų, kai ir vienas lauke pasirodo esąs karys. Prisimenat spalio 26 dieną: buvo žvarboka, bet į verslininko Raimondo Šimaičio kvietimą išreikšti savo pilietinę valią ir nepasitenkinimą atsiliepė gal du su puse tūkstančio žmonių. Taip teigė žiniasklaida, tačiau, mano akimis, jų buvo kur kas daugiau. Manau, kad šis protestas prisidėjo prie to, kad nekilnojamojo turto mokestis visiems nebuvo įvestas, kad jo projektas buvo redaguojamas, švelninamas, ir buvo nukeltas jo svarstymas.

- Jūs matėte iš arti ir žemdirbių protesto akciją. Kuo skyrėsi dvi pastarosios protesto akcijos dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir dėl žemdirbių reikalavimų?

- NT mitingo organizatorius su talkininkais neatsiribojo nuo nė vieno žmogaus, buvo laukiami absoliučiai visi. Juo labiau, kad mitingas vyko ne dėl grupės, bet visiems piliečiams svarbių klausimų. Gi žemdirbių protesto akcijos vedliai išsyk atsiribojo nuo aktyviausiai valdžią kritikuojančios žiniasklaidos.

Neabejoju, kad joje dalyvavo daug ūkininkų, kuriems nuoširdžiai skauda dėl žemės ūkyje susiklosčiusios situacijos ir dėl jų vaikų bei anūkų perspektyvos (jeigu jie liks Lietuvoje), tačiau, kita vertus, ir sisteminiai žurnalistai nesikabinėjo prie protestuotojų, ir policininkai jų atžvilgiu elgėsi maloniai, niekas nevaišino jų dujomis, kaip neseniai Šilutėje, įvažiavimai į sostinę buvo svetingai atverti.

Miestiečiai gėrėjosi traktorių paradu, vyko tam tikra žemės ūkio technikos edukacija, kažkas juokavo, kad aikštelėje prie Seimo atsidarė naujas mašinų (traktorių) turgus, kad ūkininkai atvyko ne streikuot, o padaryt vilniečiams diskoteką, šviesų šou. Nes ir tam tikros nuolaidos su valdžia greičiausiai buvo iš anksto aptartos ir numatytos... Džiugu, kad ūkininkų buvo daug, dar bus džiugiau, jei jiems pavyks pasiekti savo tikslų ir valdžia įvykdys savo pažadus.

- Grįžkime prie rinkimų. Kodėl manote, kad ir po jų greičiausiai niekas nepasikeis?

- Sakoma, kad kaimynų nepasirinksi, bet neapsikentę savo kaimynų, mes galime pakeisti namą, gatvę, rajoną, miestą pagaliau, o su išsirinkta valdžia, kaip su vidiniu aš, mes būsime ir kitoje gatvėje, ir kitame mieste. Nebent išbėgtume į užsienio valstybę. Konstitucija ir toliau bus pritaikoma Briuselio vėjams, kentės valdžios padalijimo principas, demokratija triumfuos tik popieriuje.

Mano giliu įsitikinimu, atkurtos Lietuvos istorijoje lemtingi buvo 1992 metai, kai buvo priimtas pakeistas rinkimų įstatymas. Kadangi daugelio žmonių trumpoji atmintis šlubuoja, priminsiu, kad 1990 metų kovo 11 dieną įtvirtinusi Lietuvos Nepriklausomybę Aukščiausioji taryba (AT) buvo išrinkta pagal mažoritarinę rinkimų sistemą, - vienmandatėse apygardose. Po dvejų metų ,nepaisant didelių ginčų, AT įtvirtino mišriąją rinkimų sistemą, kuri galioja ir dabar. Prisidengiant Vokietijos pavyzdžiu ir pasiekus kompromisą, atsirado sąrašiniai deputatai.

Štai dėl ko mes ir esame čia, šitoje vietoje, nuo tada, nuo 1992 metų, kada jie suprato, kad jų niekas nebeišprašys. Aš galiu klysti, bet man atrodo, kad tai ir yra esmių esmė: nepakeitę rinkimų įstatymo, dabartinės sistemos neįveiksime. Tai reiškia, kad mes kaskart nori nenori išrenkam į valdžią 70 potencialių veltėdžių ir, maža to, reikalui esant, niekaip negalim jų iš Seimo iškrapštyt.

Būtų dar pusė bėdos, jei išsirinkę dykaduonį galėtume jį kaip musę iš barščių išmest, tačiau tai neįmanoma, dar blogiau, kai tas išrinktasis pasirodo esąs ne tik dykaduonis, bet ir antilietuvis, antivalstybininkas.

Taigi mes kartą per ketverius metus nueinam į rinkiminę apylinkę ir pagal Konstituciją užpildome vienmandatės ir daugiamandatės biuletenius, šiuos su galimybe reitinguoti, bet tikrovėje, matyt, tai nėra lemianti aplinkybė.

Pasakysiu pavyzdį: vienas dabartinis Lietuvos europarlamentaras 2016 metų vienmandatėje Seimo rinkimų apygardoje tesurinko vos 5,3 proc. rinkėjų balsų, bet net su tokiu niekingai mažu rinkėjų palaikymu jis įvairavo į Seimą, partijos sąrašuose būdamas trečiu.

Taip jau yra, kad parlamentinės partijos, net netampančios valdančiomis, užsitikrina ne vieną kėdę Seime, kurias paprastai apkeičia vis tos pačios nepajudinamos sėdynės. Todėl, manau, norint įveikti įsigalėjusią sistemą, reikia sugrąžinti vienmandatę rinkimų sistemą ir įteisinti parlamentarų atšaukimo mechanizmą. Juk net nusipirkus pačią pigiausią prekę, jeigu ji pasirodo esanti brokuota, pirkėjas turi galimybę ją supakuoti ir grąžinti pardavėjui.

- Jei neklystu, jau buvo mėginta pratinti mus prie minties apskritai atsisakyti vienmandačių apygardų ir rinkti Tautos atstovybę vien pagal partinius sąrašus.

- Taip, buvo tokia kalba prieš kelerius metus. Buvo bandoma įteigti, kad tik taip galima išvengti atsitiktinių žmonių iš gatvės... Bet nemanau, kad viskas tuo ir baigėsi, kad šis klausimas nebus vienokia ar kitokia forma prikeliamas vėl. Tai jau išbandyta taktika. Kažkada pasidomėjau, kaip pasiekiamas tikslas pasitelkus vadinamuosius influencerius ir valdantiesiems talkinančią žiniasklaidą, konkrečiai tariant, kaip Sausio 13-oji iš gedulo dienos tapo visuotine švente.

Taigi 2016 metais dar tebebuvo gyvas pirminis pasakojimas, kaip ir dera, su didele pagarba aukoms, kurių dėka mes galim laisvai gyventi; visur plaikstėsi gedulo kaspinais perrištos vėliavos. O 2017 metais jau atsiranda vienas kitas žurnalistas, galimai paprotintas kažkieno, kuris sako, gal jau užtenka liūdėt, išaugo kita karta ir ji nori švęst.

Taip, tiesa, sako, išgyvenome tragediją, žuvo žmonės, bet juk tai ir mūsų pergalės diena, - norėdamas visuomet rasi paaiškinimą. Jau atsiranda dvejonė, klaustukas antraštėje: „Istorinė provokacija. Sausio 13-oji: gedulo ar pergalės diena?"

2018 metai. Vėlgi žinomi žurnalistai organizuoja disputą, kad gal tikrai reikėtų pažiūrėti kitomis akimis į praeitį, gal kiekvienas turi teisę išreikšti savo santykį su šita data, ir jau ne vienas pilietis nusistebi, kaip čia sako yra, kad dar pasitaiko gedinčių, juk tai išties mūsų pergalės, mūsų Laisvės diena, jau kažkas kažkur daro apklausą, ar reikia vėliavų su gedulo juostomis, kai liūdėti lyg ir nebėra dėl ko.

Vieno banko darbuotoja atsiprašinėja žurnalistų, kad darbuotojai, neįsigilinę į reikalo esmę, ant vėliavos užrišo juodus kaspinus - tai nesusipratimas, sako ji, tai nepasikartos...

Pagaliau 2020 metais Seimas po šiokios tokios diskusijos paskelbia Sausio 13-ąją švente. Visur, kur tik įmanoma, primėtoma neužmirštuolių ir šviesiausias iš šviesiausių pareiškia: „Malonu ir džiugu buvo dalyvauti Sausio 13-osios šventėje". Žiūrėk, dar metai kiti, ir Sausio 13-oji bus kaip kalėdos...

- Šiuo pasakojimu iliustravote, kaip veikia vadinamasis Overtono langas, reiškiantis manipuliacijas, siekiant anksčiau draustus ar nepriimtinus dalykus padaryti priimtinais. Turbūt pamažėle jau esame artinami prie minties, kad Europos federacija yra žadėtas Lietuvos išganymas?

- Tai jau vyksta, bet šitą „langą" užtrenkti gali tik tauta. Susivienijusi tauta, vedina jai lojalių lyderių, ir, žinoma, norinti išlikti kaip tauta.