Užsienio politika be kompaso ir „vertybinės“ užsienio politikos fiasko: kur veda vienmatė Lietuvos laikysena

Vis tik įvardyti kriterijai netinka, analizuojant pastarųjų daugiau nei dvidešimties metų Lietuvos užsienio politiką, nes ši neretu atveju atlieka sociokultūrinę/ideologinę, o ne saugumo užtikrinimo bei socioekonominę funkciją.

Lietuviškame užsienio politikos diskurse per šį laikotarpį gana dažnai dominavo ir tebedominuoja ideologiniais vaizdiniais grindžiamos pozicijos ar net vieši smerkimai ir kaltinimai, o ne racionalūs, pragmatiški ir dalykiški argumentai.

Šį diskursą lydintys užsienio politikos sprendimai – „vienmačiai“ (siauri, neįvertinantys skirtingų aspektų, supaprastinantys sudėtingus dalykus), todėl keliantys pavojų Lietuvos ekonominiams ir saugumo interesams, neigiamai veikiantys valstybės tarptautinį įvaizdį bei, kas svarbiausia, atsiliekantys nuo tarptautinės sistemos pokyčių.

Izoliuota „regiono lyderė“

Tokia situacija susiklosto, kai užsienio politika pradedama naudoti vidaus politikos tikslais, t. y. visuomenės sutelkimui. Kai ideologiniai vaizdiniai nustelbia viską ir tampa užsienio politikos tikslu savaime.

Panagrinėkime du pavyzdžius iš pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos užsienio politikos: „regiono lyderystę“ (2004-2009 m.) ir vadinamąją vertybinę užsienio politiką (2020-2024 m.).

Tai – du charakteringi ideologizuotos užsienio politikos pavyzdžiai, kai, nustūmus į šoną pragmatiškumą ir efektyvumą, bandyta formuluoti Lietuvos – „demokratijos ir žmogaus teisių bastiono“ – tarptautinį vaidmenį.

Deja, nei vienos, nei kitos Lietuvos užsienio politikos koncepcijos įgyvendinimas nei padidino Lietuvos saugumą, nei reikšmingai prisidėjo, užtikrinant ekonominius interesus. Galima sakyti, nutiko priešingai.

Pavyzdžiui, Gruzijoje ir Ukrainoje, kurias siekė demokratizuoti ir į euroatlantinę erdvę atvesti Lietuvos užsienio politikos formuotojai, save vadinę Rytų Europos „ekspertais“, kilo karai (2008 m. ir 2022 m.), šios valstybės neteko nemažos dalies savo teritorijų, reikšmingai nukentėjo ekonomiškai. 

Jos nė kiek nepriartėjo prie narystės NATO, o turbūt ir ES. Atsižvelgiant į tai, Gruzija šiandien pasirinko visai kitą kelią, o Ukraina moka milžinišką kainą – 2014 m. netekusi Krymo, kovodama su šalies rytuose įsitvirtinusiais ir Rusijos remiamais separatistais, nuo 2022 m. ši šalis bando išlikti kaip suvereni valstybė.

Dar iki šių dramatiškų įvykių buvo aišku, kad Rusija nesėdės rankų sudėjusi, kai jos pašonėje esančios valstybės pareikš siekiančios narystės Vakarų karinėse ir ekonominėse sąjungose. 

Tačiau Lietuvos užsienio politikos formuotojai vis tiek primygtinai kišosi į šių šalių santykius su Rusija, žadėjo narystę ES ir NATO, nors tokių pažadų nedalino nė viena didžioji euroatlantinės sąjungos valstybė, net Jungtinės Amerikos Valstijos.

Lyg to būtų maža, Lietuvos užsienio politikos formuotojai nevengė kritikos strėlių nukreipti ir į sąjungininkus, ypač Europoje – viešai pamokslavo, kritikavo, smerkė Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Austriją ir kitas Vakarų Europos šalis, esą šios neturi teisės plėtoti santykių su Rusija.

Valentinas Beržiūnas / DELFI / Josvydas Elinskas

Galiausiai, 2008-2009 m. šie pamokslai neliko nepastebėti Vakarų Europoje – Lietuva sulaukė griežto atsako: „regiono lyderė“ tapo izoliuota Europoje ir kandžiai praminta „vieno klausimo“ – Rusijos – valstybe. Net kaimynai lenkai leido suprasti, kad neberems Vilniaus siekių blokuoti po įvykių Gruzijoje nutrūkusį Europos-Rusijos dialogą.

„Regiono lyderystės“ politikos Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze rezultatas – oro virpinimas, nepadėjęs išspręsti nei Lietuvos saugumo iššūkių, vienas kurių – Rusijos sulaikymas ar bent jau atitolinimas nuo Europos, nei tai davė kokių nors apčiuopiamų ekonominių dividendų ar sustiprino Lietuvos įvaizdį tarp sąjungininkų.

Lietuvos užsienio politikos formuotojai savo ideologines kovas dažniausiai kovojo vienui vieni, net ir nebandydami rasti sąjungininkų arba įtikinti savo pozicijos teisingumu. Tarsi tarptautinė politika būtų vykdoma remiantis universalia morale, o ne interesais.

Nuo Šiaurės atgal į Europos Rytus

Atėjo naujas dešimtmetis. Lietuvos užsienio politikos tikslai iš pažiūros tapo racionalesni: energetinis saugumas, geopolitinė orientacija į Šiaurės valstybes, sąjungininkų ES ir NATO paeiška, santykių su Rytais (Rusija ir Baltarusija) normalizavimas. 

Atrodė, kad užsienio politika po truputį tampa instrumentu šalies saugumui ir gerovei užtikrinti. Bet taip buvo laikinai – iki 2013-2014 m.

Tąsyk Ukrainoje kilo politinė krizė, prie kurios užaštrinimo, vėlgi, svariai prisidėjo ir Lietuvos užsienio politikos strategai, primygtinai spausdami tuometinį Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių Vilniuje pasirašyti Asociacijos susitarimą su ES.

Janukovyčiaus atsisakymas išprovokavo protestus Kijeve, kurių padarinys – politinė suirutė Ukrainoje, Krymo aneksija ir Rusijos sukurstytas separatistinis sukilimas Rytų Ukrainoje.

Nuo to laiko Lietuvos užsienio politikos formuotojai vėl aktyviai dalyvavo beveik visuose procesuose Rytų Europoje ir Pietų Kaukaze, pamiršdami, kad pagrindinis jų darbas – Lietuvos interesų atstovavimas.

„Vertybinės“ užsienio politikos fiasko

Tiesa, po neramių 2014-ųjų situacija Ukrainoje tam tikrą laiką stabilizavosi. Tad lietuvių užsienio politikos ekspertai pabandė paieškoti naujų „iššūkių“.

Pirmasis pasitaikė Baltarusijoje 2020 m. pavasarį, kai prieš pat Lietuvos Seimo rinkimus kaimyninėje valstybėje kilo politinė krizė. Tai buvo puiki proga Lietuvos užsienio politikos formuotojams vėl ropštis ant bačkos ir moralizuoti apie žmogaus teisių ir demokratijos padėtį Baltarusijoje.

Tokiame kontekste 2020 m. rudenį laimėję rinkimus konservatoriai ir liberalai paskelbė vadinamąją vertybinę užsienio politiką – pažadėjo ginti demokratiją ir žmogaus teises nuo Baltarusijos iki Vietnamo.

Kadangi Baltarusijoje protestai jau rimo, taikiniu pasirinkta Kinijos Liaudies Respublika.

Pasaulį, mėgdžiodami tuometinio JAV prezidento Joe Bideno užsienio politikos viziją, Lietuvos strategai netruko padalyti į valdomą „autoritarų“ ir „demokratų“. 

Suprask, vienoje pusėje laisvę mylintieji, o antroje – ne. Ši primityvi schema, kuriai nudažyti pakako vos dviejų spalvų – juodos ir baltos, tapo kelių kitų metų Lietuvos užsienio politikos kelrode žvaigžde.

Viskas, kas vyksta pasaulyje, buvo perkošiama per šią kalkę: tą darė diplomatai, politikai, ekspertai. Ir visiems viskas buvo aišku.

Tiesa, kartais reikėdavo kaip nors pateisinti Lietuvos politikų apsilankymus su jų menamomis vertybėmis nesuderinamuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Vietname ar Singapūre. Bet ko tik nepadarysi dėl kilnaus tikslo...

Paskelbę, kad Lietuvoje duris atvers Taivaniečių atstovybė ir sulaukę Kinijos pastabos, kad tokiu būdu laužo „vienos Kinijos politikos“ principus, kuriuos patys, beje, 1991 m. įsipareigojo gerbti, Lietuvos užsienio politikos ekspertai suskubo ašaroti, esą Kinijos drakonas juos engia. 

Maža to, netrukus sulaukė ir praktinio atsako: Kinija ne tik diplomatiškai, bet ir ekonomiškai pademonstravo, kad netoleruos provokacijų sau jautriu klausimu. 

Tačiau reikšmingi ekonominiai praradimai nebuvo priežastis Vilniui atšaukti savo provokacinę užsienio politiką – priešingai, santykius su Kinija bandyta dar labiau užaštrinti, nepaisant to, kad tokia politika ne tik kainavo Lietuvai milijonus, bet ir neatnešė jokios apčiuopiamos geopolitinės naudos, išskyrus kelis tuomečio užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio viešus pasirodymus CNN ir BBC.

2022 m. Lietuvos užsienio politikos formuotojai ir jų „vertybinė“ užsienio politika tapo apskritai nebeįdomi, nes kilo karas Ukrainoje.

O štai „vertybinės“ užsienio politikos pasekmės liko: Lietuva faktiškai atsisakė jai naudingų ekonominių santykių su antra pagal dydį pasaulio ekonomika – Kinija, politiškai Vilniaus neparėmė nė viena kita Europos valstybė (net Latvija ir Estija stovėjo atokiau Lietuvos, ką jau kalbėti apie Lenkiją), o taip reklamuoti santykiai su taivaniečiais neatnešė jokių ekonominių dividendų.

Paskutiniai du vinys į „vertybinės“ užsienio politikos karstą – neseniai ES atsiėmė skundą Pasaulio prekybos organizacijai dėl Kinijos įvestų apribojimų lietuviškoms prekėms. O Donaldo Trumpo administracija atšaukė sankcijas Baltarusijos kalio trąšoms.

Geopolitinės slinktys ir Lietuvos užsienio politika

Apskritai, norime to ar ne, D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose – savotiškas tektoninis lūžis tarptautinėje sistemoje.

Viso pasaulio valstybės stengiasi rasti būdų, kaip kalbėtis su Amerika. Pavyzdys – Baltarusija, išnaudojanti progą diversifikuoti savo užsienio politiką. O štai Lietuvos užsienio politikos formuotojai nepajudinami; įsikibę senojo kurpaliaus.

2024-aisiais iš „vertybininkų“ valdžią perėmę socialdemokratai ir toliau tęsia nelogišką, neracionalią ir Lietuvos ekonominiams bei saugumo interesams prieštaraujančią politiką. Kodėl?

Manyčiau, LSDP tiesiog neturi užsienio politikos ekspertų. Konkrečiau, žmonių, kurie gerai išmanytų šią sritį ir pateiktų alternatyvią „vertybininkams“ užsienio politikos programą. 

Tačiau tą anksčiau ar vėliau reikės padaryti. Nes vykstantys pokyčiai tarptautinėje sistemoje reikalauja užsienio politikos perkrovimo. 

Galima pakartoti: Lietuvos užsienio politikai metas pasikeisti ir grįžti prie tradicinių – saugumo ir ekonominių – kriterijų.

Jei „regiono lyderiams“ ir „vertybininkams“ jėgų teikė JAV ar bent jau (menamas) amerikiečių užnugaris, šiandien galingiausios pasaulio valstybės interesai – visai kitokie.

JAV prioritetas – Kinija, o ne Europa. Ir, norime mes to ar nenorime, Vašingtonas priverstas bendradarbiauti su Maskva, siekiant balansuoti Kinijos galią. Europa savo vaidmenį JAV didžiojoje strategijoje jau suvaidino – tai buvo Šaltojo karo laikotarpis.

Tą puikiai atspindi JAV Nacionalinio saugumo strategija. Joje aiškiai pasakyta, kad pasaulis dalijamas ne į „autokratus“ ir „demokratus“, o pagal interesus į didžiąsias ekonomines-karines galias. Idealizmas mirė, tegyvuoja realizmas ir geopolitika!

Lietuvos kariuomenės dienos minėjimas Katedros aikštėje / FOTO: Josvydas Elinskas | Elta

Tad pasaulyje išvysime daug ir įvairių seno „vertybinio“ standarto neatitinkančių sąjungų ir/ar aljansų. Pavyzdžiui, demokratiška Europa turbūt rodys prielankumą autokratinei Kinijai, nes sieks balansuoti JAV galią, o Jungtinės Valstijos – Rusijai, nes sieks atsverti europiečius ir kinus.

Šioje schemoje visai nestebina JAV-Baltarusijos santykių atšilimas. 

Stebina neadekvati Lietuvos užsienio politikos formuotojų reakcija į tai. 

Užuot bandžiusi išnaudoti šią situaciją sau naudinga linkme – atverdama pelniningą mums tranzitą per Klaipėdos uostą ir tokiu būdu perimdama pinigus, kurie šiuo metu mokami Rusijai (ekonominis interesas), išspręsdama įstrigusių lietuviškų vilkikų klausimą, atitraukdama Baltarusiją nuo Rusijos orbitos (saugumo ir geopolitinis interesai) ir paremdama sąjungininkes JAV (vėlgi, saugumo interesas), Lietuva prašo amerikiečių paramos prieš iš Baltarusijos skrendančius balionus. 

Dar blogiau, agituodami už tolesnę Baltarusijos izoliaciją, Lietuvos užsienio politikos scenaristai netiesiogiai talkina Maskvai: pildo pinigais rusų kišenes ir su Rusija suriša Baltarusiją. Ar toks tikrai mūsų interesas?

Apibendrinant, Lietuvos užsienio politika – vieno matmens. O žaidimas, vykstantis tarptautinėje sistemoje, tampa daugiamačiu. Laikas tai pagaliau suprasti ir, priėmus ryžtingus sprendimus vidaus politikoje, pagalvoti apie svarbius užsienio politikos apsisprendimus.

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.