Gaila, persekiojimas (manau, „pagal užsakymą“) buvo ankstyvos mirties priežastis.
Kad ir kokį darbą jis dirbo, man liko Lietuvos sienas saugojusiu žmogum.
URM-e dirbo nuo pirmos dienos. Tai gyva diplomatijos legenda. Dirbom greta, tai ir žinau, ką Rimantas padarė – sustygavo konsulinę tarnybą, o paskui nubrėžė Lietuvos sienas.
Nedaug kas žino, koks svarbus valstybei buvo tas darbas.
Buvau tik kartą šalia jo – ketvirtą valandą ryto ir su tokiu pat pervargusiu Latvijos premjeru anapus žemėlapiais nukrauto stalo.
Kai užbaigė dalyti Vištyčio ežerą ir latvių palaukes, Rimantą pasiuntė į Maskvą.
Pasiuntė kaip ant ešafoto, o jis suprato: su Rusija turėsime gyventi – ir gerais, ir sunkiais metais.
Ir darė viską, kad kuo ilgiau gyventume taikoje.
Bet sugadino sveikatą, prarado šeimos džiaugsmą. Grįžęs į Vilnių pakeitė darbą.
Gaila, nespėjo visko aprašyti – turėjo lengvą ranką.
Mano knygoje apie Brazauską įdomiausias skyrius – jo.
Jis buvo tikras valstybininkas, bet dirbti neleido. Tada tikėjau, o dabar žinau – be pagrindo. Tai buvo žmogus, valstybei paaukojęs viską.
Žinokite tai.
Rašyti komentarą