Nepykite kad rašau „...buvo nubausti visą gyvenimą kalbėti vartojant lietuviškus žodžius". Kai pagalvoji, juk galėjau rašyti „kalbėti lietuvių kalba" arba - „teko laimė kalbėti lietuviškai", bet kažkodėl ranka nekyla. Kodėl?
Priežastis labai paprasta. Kai girdžiu ir matau kaip kamuojasi tie, kurie vis dar vartoja lietuviškus žodžius, kaip jiems tai sunku, kaip norisi aukštesnio lygio, kaip jiems lyg akmuo po kaklu tie lietuviški žodžiai, kaip jie trokšta išlįsti iš tos nepatogios, „mužikiškos kalbos" spąstų, darosi kartu ir graudu, ir pikta. Bet ką padarysi, žmogus laisvas iš prigimties, laisvas ir kalbą pasirinkti. Ar ne taip?
Vaikystėje teko gyventi nuošaliame Pakruojo rajono kaime, iš kur vieną vyruką pašaukė į karinę tarnybą sovietinėje armijoje. Kai iš ten grįžo, visiškai nebemokėjo šnekėti lietuviškai: „Ni slova po litovski!" Bėda, bet kaime be jo niekas nemokėjo rusiškai. Vaikams tai buvo didelė pramoga, sekiojome paskui jį kaip ateivį iš kosmoso.
Bet neilgai! Traukė vaikinas gal savaitę, paskui, kur besidėsi, staiga prisiminė visus lietuviškus žodžius ir viskas vėl grįžo į vienodą ir nuobodžią kaimo kasdienybę. Vaikams taip pat dingo noras jį sekioti.
Tą istoriją prisimenu kiekvieną kartą, kai regiu akivaizdžius „naujųjų lietuvių", tiksliau būtų „vis dar lietuvių" pastangas pasirodyti, kad jie kitokie, taip sakant, dar lietuviai, bet jau modernūs, pasiruošę jais nebūti ir tam ruošia jaunąją kartą.
Kadangi stebėtis dar neuždrausta, tai, jei turite laiko, pasistebėkime kartu.
Štai praėjusią savaitę viena Lietuvoje žinoma jauna šeima šventė... "Kūdikio lyties atskleidimo šventę". Aiškiau kalbant, šeima laukėsi trečiojo vaikelio, tad nusprendė nudžiuginti tautą paskelbdama, kokios lyties palikuonis netrukus išvys pasaulį. Suprantama, įvykis neeilinis, svarbus visai tautai, antraip vargiai šventė būtų patekusi į žiniasklaidos puslapius, ypač laikais, kai net ministrai nežino, kiek nūnai yra lyčių.
Ta proga tėvai pripūtė šimtus mėlynos ir rožinės spalvos balionėlių, prie mėlynos spalvos puikavosi didžiulis užrašas „BOY" prie rožinės - „GIRL". Visa kita nesvarbu, pasakysiu tik tiek, kad laimėjo mėlynieji. Buvo paskelbta jog gims boy′jus. Na ir puiku, tik gaila, kad būsimo kūdikio tėvai gėdijosi savo tautybės ir ta gėda buvo tokia grandiozinė, kad lietuviškai užrašyti neužteko dvasinių ir fizinių jėgų. Nežinau kodėl, bet man dėl to labai gėda ir gaila, net širdį spaudė.
Na, bet ateityje gal viskas pasikeis, juk bus ir kitos šventės, pvz. „Pirmųjų poliucijų paminėjimas", o tie, kuriems gims ne „boy′jus", o „girl′a", turės gerą progą suorganizuoti „Pirmųjų mėnesinių šventimą". Tai labai svarbu, nes gamta taip mums praneša, kad palikuonys jau pasiruošę reprodukcijai, t.y. naujų boy′jų ir girl′ų gamybai ir naujų šventimų pradžiai.
Sakysite, negražu, o jautresnės psichikos žmonėms gal net šlykštu, bet juk ne paslaptis, kad turtingieji turi savo papročius ir niekas negali jiems nurodinėti, ką ir kaip švęsti, juoba ką nors uždrausti. Beje, stebėtis tuo Lietuvoje kol kas taip pat neuždrausta! Tad eikime toliau.
Didžiuotis savo neeiliniu modernumu, subtiliu krepšinio magijos perpratimu nesibodi ir krepšinio šalies krepšinio varžybų komentatoriai. Mėgavimasis specifiniais krepšinio terminais (aišku angliškais!), kurie gražiai skamba jiems patiems, rodo jų profesinį išprusimą, bet nieko nepasako eiliniam žiūrovui. Kas tie „mismečai", „klausautai", ‚stepautai", „trepai", „slauteriai", „andopai" ir t.t ir pan. gerai žino tik jie patys.
Tai kam tada tas plunksnų kedenimas prieš žiūrovus, kam tas jų išprusimas ir kvalifikacija? Patiems? Ir tik dėl to, kad po sėkmingai suregzto pusiau lietuviško, pusiau angliško sakinio galėtum sušukti: wow, wow, wow...! (Čia toks džiaugsmo šūkis, lietuviškai galėtų būti: puiku, šaunu, neįtikėtina, nuostabu, viršūnė ir dar per 30 žodžių reiškiančių nuostabą).
Praėjusią savaitę telefonu šnekėjausi su legendiniu Lietuvos rinktinės ir "Žalgirio" treneriu Vladu Garastu. Treneris stebėjosi jaunųjų „Žalgirio" fanų (boy′jų) klubo pavadinimu „Green white boys". Kodėl angliškai, kodėl ne lietuviškai, juk Kauno „Žalgiris" lietuviškiausio Lietuvos miesto komanda, Lietuvos simbolis!? Nejaugi artėja laikas kai perkrikštysime ir komandą - tegul bus „Green wood!", o patį krepšinį į „basketbolą"! Ir nieko čia baisaus, svarbu tik, kad bent vienas lietuviškus žodžius vartojantis basketbolistas liktų komandoje, kad ir atsarginis.
Tas prakeiktas nuolankumas nepakeliama našta spaudžia mūsų boy′jų ir girl′ų smegenis ir spaudžia taip, kad noras atrodyti labiau šiuolaikišku, labiau vakarietišku tiesiog trykšta per visus galus.
Jei koks didesnis pastatas ar pastatų kompleksas tai būtinai „Studlendas", „Ambertonas", „Lighthausas", pažiūrėkite kokie viešbučių pavadinimai: „Comfort Hotel", „Urbihop Hotel", „Artis Centrum Hotel", "Corner Hotel", restoranai: „Best Western", „City Port", „Rib Room", „Daily Poison"... Nepatingėkite pavartyti Lietuvos įmonių katalogo.
Štai keleto įmonių veikiančių Lietuvoje pagal Lietuvos įstatymus pavadinimai. Miško gėrybėmis Lietuvoje prekiauja „Eurohorecana", „Eruittono", „Bio Supplies"; muzikos instrumentais: „Percusion play baltic", „Iltonas"; apskaitos paslaugas siūlo: „IMG Numeri", „Cogitandi", „Thezis"; renginius organizuoja: „Combat Vinni", „Tango Print"; teatrai pasivadinę: „Kosmos Theatre", „Lightek", o malkas kaimiečiams parduoda: „Litmer prekyba", „Vigidas Pock", ‚Log Forest" ir taip be galo ir be krašto!
Tad pasakykite, kam reikalinga Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymas įpareigojantis saugoti ir puoselėti valstybinę lietuvių kalbą, kam reikalingos visokios valstybinės komisijos, kontrolieriai, savivaldybių kalbos tvarkytojai, jei viešojoje erdvėje valstybinė kalba jau seniai trečiojo nebyliojo brolio vietoje, o asmenys prabilę apie tai yra persekiojami ir ujami iš darbo?
Kai yra taip, nesunku suprasti, kokie triušiai pešasi boy′jų ar girl′ų galvose, kada jie kalbėdami net virpa iš nekantraus noro pavartoti ne kokią tai vieną svetimybę, bet visą jų arsenalą, daug arsenalų, kad tik atrodytum labiau šiuolaikiški, labiau vakarietiški. O gal juokingi? Bet kas jiems tai pasakys?
Jahvė nubaudė žmones už pasipūtimą, už nepagarbą Dievams ir jie, nebegebėję susikalbėti, taip ir neįstengė pastatyti bokšto. Mes dar susikalbame, bet jau vargiai, tad natūraliai kyla klausimas, ar pastatysime savo valstybę, ar kaip ir Babelio bokšto statytojai taip ir nesusišnekėję pasklisime po pasaulį?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą