Vytautas Čepas: išlietuvinimas ir išsilietuvinimas

(1)

Ne iš karto pastebėsi, kuo šie du žodžiai skiriasi. Dvi raidės - ir akimirksniu prievarta virsta savanoriškumu!

Aiškiau kalbant, pirmu atveju esame verčiami atsisakyti savo identiteto, antru - atsisakome savanoriškai ir savarankiškai.

Išlietuvinimas

Galite nesutikti ar net pykti, bet sakau - daugiau nei pusę amžiaus (čia tik apie praėjusį šimtmetį), mus norėta išlietuvinti, grubiai šnekant paversti „didžiąja rusų kalba" šnekančia didžios imperijos biomase. Nesutinkate? Tada pasiremkime faktais.

Kiek dešimčių tūkstančių žmonių iš Rusijos ir kitų tuometinių sąjunginių respublikų važiavo į Lietuvą komunizmo statyti: Vakarų laivų remonto įmonė, Žvejybos ir visi kiti laivynai, Mažeikių nafta, Ignalinos atominė...Važiavo kaip aukštesnė kasta, kuriai nerūpėjo nei čia gyvenančios tautos kalba, nei papročiai ar tradicijos. Kiek jų pramoko lietuviškai? Keli procentai. Likusiems lietuvių kalba taip ir liko fašistų, o kaip neseniai paaiškėjo, dar ir šunų kalba, kuria per pusę amžiaus net pasisveikinti neišmoko.

Dar prisiminkime garsiąją Taškento konferenciją (1979) „Rusų kalba - TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba." Aišku vienbalsiai, audringais plojimais ir komunistų partiją šlovinančiais šūkiais pritariant buvo nuspręsta, nuo penkerių metų vaikų darželiuose pereiti prie auklėjimo, bendravimo ir mokymo rusų kalba. Savaime suprantama, kad vidurinėse ir profesinėse mokyklose, universitetuose visi procesai turėjo vykti „didžiąja rusų kalba" (na velikom ruskom jazike).

Neužmirškime ir baisaus ideologinio spaudimo, kur visi „savanoriškai ir vienbalsiai" privalėjo šlovinti bala žino kam šventas komunistines šventes: Lenino gimtadienį, revoliucijos ir pergalės kare metines, Komunistų partijos „istorinių" suvažiavimų datas, minėti plėšinių užkariavimo, Baikalo - Amūro geležinkelio ir kokios nors „magnitkos" pastatymo jubiliejus..., kartu draudžiant tradicines lietuviškas šventes. Juk už Vasario 16, Velykų, Kalėdų šventimą, ką ten šventimą - pritarimą, grėsė didelės bėdos, net kalėjimas. Ar pakanka?

Jei ne, sąrašą galima tęsti neužmirštant masinių trėmimų į Sibirą, kolchozų steigimo, tokių pat masinių priėmimų į spaliukų, pionierių ir komunistinio jaunimo organizacijas, persekiojimą dėl religinių įsitikinimų, kitokios nuomonės nei oficiali komunistų partijos politika turėjimo...Dabar tikriausiai jau gana?

Tačiau stebuklas, visa ta siaubinga represinė mašina - lietuvių neišlietuvino! Kad ir kas ką besakytų, bet iš daugiau nei trijų milijonų Lietuvos gyventojų net 87 proc. buvo lietuviai, kalbėjo, rašė, skaitė, vaikus auklėjo lietuviškai!

Tačiau įdomu, kodėl komunistų sumanytas projektas nepavyko? Teorijų daug. Vienos aiškina, kad sovietiniai ideologai perlenkė lazdą tuo išprovokuodami tylų, ir ne tik, pasipriešinimą. Kiti linkę manyti, kad tai lėmė galinga Lietuvos valstybingumo istorija, disidentinis judėjimas, bažnyčia, lietuvių gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių tuo pat metu išsaugant didelę dalį savosios tapatybės...

Ko gero teisūs visi. Grumstelis prie grumstelio, akmuo prie akmens ir komunistams kalno su žeme sulyginti nepavyko. Okupacijos pabaigoje Lietuvoje gyveno 3 mln.670 tūks. gyventojų, kurių didžioji dauguma kalbėjo lietuviškai!

Išsilietuvinimas

Dabar - vienu milijonu mažiau. Neišmirė, ne karuose galvas padėjo, o išėjo į margą svietą laimės ieškoti. Likome 2 mln. 585 tūks. vis dar bandančių susikalbėti lietuviškai. Ir niekas dabar neverčia kalbėti rusiškai, beje, kaip ir bet kuria kita kalba, nedraudžia lietuviško rašto, nešaukia suvažiavimų, nepriėminėja rezoliucijų dėl privalomo kokios nors kitos kalbos mokėjimo, bet paradoksas - susikalbėti valstybine lietuvių kalba Lietuvoje kaskart vis sudėtingiau.

Vilniuje, Klaipėdoje prakalbus lietuviškai vėl girdime „govorite po ruski". Suprantama, karo pabėgėliai, politiniai emigrantai - kur besidėsi. Kalbai išmokti kelių mėnesių neužtenka. Tačiau didžiausias pavojus ne čia. Pabėgėliai, migrantai kaip atvyko - taip išvyks, didžiausia bėda yra tai, kad mes patys siauriname lietuvių kalbos vartojimo arealą.

Visų pirma kažkur pradingo dar sovietmečiu išsiugdyta psichologinė gudrybė elgtis taip, kaip reikalauja kažkas kitas (komunistų partija, centro komitetas...), bet daryti taip, kaip reikia mums!

Dabar sunkiau, nes šalia taip iki galo ir neišspręstų problemų su rusų kalba prisidėjo dar anglų. Rusų kalbai beveik išnykus iš viešosios erdvės, radijo ir televizijos, jos vietą užėmė, deja, ne lietuvių, o anglų kalba. Pasižvalgykime po gatves. Suprantama, firmų ženklai, jų pavadinimai, bet juk niekas neverčia vietoje „Hotel" parašyti „Viešbutis", vietoje „Shop" - „Parduotuvė". Atrodo, kad trūksta lietuviškų žodžių ir firmų pavadinimams, net Lietuvos sostinės krepšinio komandai neužteko nuovokos pasivadinti gražiu lietuvišku vardu „Vilkai", pasivadino angliškai. Kodėl, gal kas vertė, grasino susprogdinti?

O žaidimas su lietuviškomis moterų pavardėmis! Atrodo, kas čia tokio, jei kaip grybai po lietaus dygsta visokios šernės, vilkės, timpės, vaginės, šeškės... Žmogus turi teisę, beje, numatytą ir įstatymuose, pasirinkti tam tikrą savo pavardės formą. Bet prieš pasirenkant derėtų pagalvoti, kad taip iš tautos kultūros šluojamas didžiulis unikalumas - lietuviškų moteriškų pavardžių rašyba, beje, vienintelė tokia pasaulyje. Keisčiausia tai, kad tokios asabos laiko save didelėmis Lietuvos patriotėmis, rašo patriotinius straipsnius, skaito paskaitas, vadovauja patriotinėms organizacijoms...

Sunku kalbėti apie mūsų taip vadinamų žvaigždžių sceninius pavadinimus. Atrodo, kad lietuvių kalbos nėra, liko tik „Queens of Roses", „VB gang", „Shover" ir t.t. Įspūdis toks, lyg nuo didžiausių pasaulio scenų nenulipantys muzikantai į Tėvynę užklysta pusdieniui, kad sustenėtų ar išdejuotų kokią dainelę (aišku, angliškai) apie nelaimingą meilę per „Labo ryto" laidą televizijoje.

Bet juk realybė kita: liokajaus sindromas, poreikis įsiteikti šeimininkui, nuspėti jo norus, rūpintis, kad tik jam būtų patogiau, aiškiau, jaukiau ir šilčiau, įsiėdęs į sąmonę taip giliai, kad belieka tik skėsčioti rankomis.

Jauni žmonės įsitikinę, kad jų misija pertvarkyti Lietuvą, bet tie, kurie dar iki smakro nepanirę į euforiją, supranta, kad tai kelias į susinaikinimą. Kur kas kilnesnis, svarbesnis ir sunkesnis uždavinys - neleisti, kad Lietuva subyrėtų. Be savų papročių ir tradicijų, be savo vardyno, savų tautinių švenčių, su puskalbe ir angliškais užrašais viešose vietose, su „govorite po ruski" parduotuvėse, mes jokia tauta, o viso labo tik šitoje teritorijoje esantys fiziniai subjektai. Atrodo perdėm konservatyviai, gal net labai aštriai tautiškai? Bet sakykite tada, kaip išlikti? Aišku jei manome, kad išlikti reikia.

Kalbos netrenkia infarktai, ji merdėja lėtai. Todėl kiekviena, kad ir menkiausia netektis, nesvarbu kas tai - menkutis jos atspalvis, raidė ar žodis - artina kalbą prie mirties.

Anglų poetas ir pamokslininkas Džonas Donas (John Donne) 17 a. parašė labai prasmingus ir gražius žodžius apie praradimų ir netekimų esmę. Jų nedaug, nepatingėkite, perskaitykite.

„Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jei jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai - jie skambina tau".

Varpai jau skambina lietuvybei! Bet ar mes juos girdime?

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder