Vytautas Plečkaitis: Ukrainiečiai visada buvo kovotojai

Ko buvęs ambasadorius dabar palinkėtų ukrainiečių tautai?

„Labai linkėčiau, kad jiems, ukrainiečiams, pasisektų. Tikiuosi, kad taip ir bus, kad Ukraina nugalės, - „Vakaro žinioms" prisipažino V.P.Plečkaitis.

- Nes tampa labai skaudu, matau didžiulę neteisybę.

Puolama visiškai taiki, nepriklausoma valstybė ir nežinau, kodėl.

Neturiu jokių tokio puolimo motyvų, racionalių paaiškinimų.

Kažkodėl be jokio pagrindo ukrainiečiai vadinami neonaciais, nors per Antrąjį pasaulinį karą Ukrainoje vyko didžiuliai mūšiai, daug ukrainiečių žuvo, kovodami su nacistine Vokietija.

Ukrainiečiai per savo istoriją patyrė daug įvairių padalijimų, užpuolimų.

Dalis Ukrainos priklausė ir Austrijos-Vengrijos imperijai, o dabar, kai Ukraina turi galimybę būti nepriklausoma demokratine valstybe, Maskva nori ją sutriuškinti, palaužti.

Tai yra baisu! O ukrainiečiai iš tikrųjų, jei žiūrėtume į jų istoriją, visada buvo ir tebėra kovotojai nuo kazokų laikų.

Dailininkas Ilja Repinas yra nutapęs garsųjį paveikslą „Kazokai rašo laišką sultonui".

Tame laiške, rašytame XVII a., kazokai išsityčiojo iš turkų sultono Machmudo IV, reikalavusio, kad kazokai jam pasiduotų.

Panašiai ukrainiečiai elgiasi ir dabar. Tik šįkart nenusileidžia ne turkų sultonui, bet Kremliui!

Ir Antrajame pasauliniame kare prieš nacius okupantus didžiausi mūšiai vyko Ukrainos teritorijoje.

O dabar nerandu atsakymo, kodėl užpuolė ukrainiečius. Bet pastarieji vis vien nepasiduoda, nors juos puolantieji turi didžiulę jėgų persvarą. Ir jie, ukrainiečiai, niekada nepasiduos. Jie visada priešinsis ir anksčiau ar vėliau okupantai turės patys iš čia išeiti arba bus išvaryti.

Čia net ukrainietės moterys moka save apginti.

Pats mačiau vaizdo įrašą, kaip ukrainietė atsisako pateikti savo veidą slepiančiam Rusijos kareiviui asmens dokumentą. Sako: o kodėl aš turėčiau tau jį pateikti? Čia mano žemė!

Tai gražus pavyzdys, kaip ukrainiečiai kovoja!"

- Turbūt darbo metu neblogai pažinote jų charakterį?

- Na, žinoma, dirbau Ukrainoje daugiau nei 4,5 metų, apvažiavau visą Ukrainą, visus jos regionus - nuo stepių iki kalnų. Kalniečiai nuo stepių gyventojų, didžiųjų miestų ir mažų miestų gyventojai, aišku, kažkiek skiriasi savo gyvensena, papročiais, bet negaliu suvokti, kodėl dabar tuos žmones puola, žudo, sprogdina. Man sunku suprasti sveiku protu.

Matyt, Vladimiras Putinas su savo aplinka, su savo klika yra atitrūkęs nuo realybės, arba jie gauna blogą informaciją, arba ignoruoja teisingą informaciją. Galvojo, kad per 3 dienas užims Ukrainą, ją palauš.

Galvojo, kad rusų kariai bus sutikti su gėlėmis, kad atsiras daug kolaborantų, o kolaborantų Ukrainoje nėra labai daug.

Negalėčiau išskirti kokio nors regiono. Pavyzdžiui, kalniečiai gyvena Karpatų kalnuose, jie yra patys „vakariečiausi" iš Ukrainos regionų, jie dar neturi daug progų parodyti savo charakterį.

Bet kalniečiai buvo patys aktyviausi per partizaninį judėjimą. Ir dabar, jei Kremliui pavyktų Ukrainą okupuoti, partizaninis judėjimas būtų labai ilgas ir nuožmus, jei niekaip kitaip nebūtų išspręstas Ukrainos, kaip laisvos nepriklausomos valstybės, klausimas.

- Ukrainiečiams pasisekė, kad turi labai populiarų prezidentą Volodymyrą Zelenskį.

- Iš pradžių aš truputį su nuostaba žiūrėjau į Ukrainos prezidentą. Buvau šiek tiek skeptiškas, bet kritiniu momentu jis elgiasi didvyriškai.

Dieną ir naktį rodo pavyzdį ukrainiečiams ir jį stebinčiam pasauliui. Galime iš jo tik mokytis. Galime tik džiaugtis, kad Europoje yra tokių didvyriškų asmenybių.

- O kas buvo Ukrainos prezidentas tuo metu, kai jūs dirbote Kijeve?

- Dvi kadencijas buvo Leonidas Kučma (Leonid Kuchma). Jis palaikė labai gerus santykius su prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku, gana draugiški ryšiai buvo ir su tuometiniu Lenkijos prezidentu Aleksandru Kvašnievskiu (Aleksander Kwasniewski).

Buvo visų trijų prezidentų iniciatyva, kaip paspartinti trijų valstybių tarpusavio bendradarbiavimą, kaip labiau pažinti savo bendrą istorinę praeitį. 2001 m. birželį Ukrainoje lankėsi popiežius Jonas Paulius II.

Tai irgi buvo įsimintinas įvykis.

- Popiežius Pranciškus jau išreiškė moralinį palaikymą Ukrainai. Bet dabar kažkodėl visiškai nesigirdi Ukrainos stačiatikių bažnyčios vadovų balso?

- Tai iš tikrųjų yra keista, bet girdėjau, kad jie jau kreipėsi į Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchą. Bet Rusijos bažnyčios hierarchai yra parsidavę Kremliui.

- Ar teko lankytis Ukrainoje pasibaigus ambasadoriaus kadencijai Kijeve?

- Taip, ne vieną kartą lankiausi įvairiuose seminaruose, Lietuvos dienose Odesoje. Ukraina nuo to laiko, kai čia dirbau, labai pasikeitė, sumodernėjo, žmonės šiek tiek praturtėjo, bet šis karas nubloškė visus ukrainiečių pasiekimus.

Net grasinama, esą Ukraina žada turėti branduolinį ginklą! Koks įžūlus melas!

Toks melas pralenkia net Hitlerį ir Gebelsą, tai visiškai iškreipta tikrovė, visiška propaganda!

Aišku, Ukrainos derybininkams reikia susitikti su Rusijos derybininkais.

Bandyti reikia, nes žūsta daug žmonių - civilių, vaikų, bet bijau, kad tai bus ne derybos, bet „pakazūcha", o Ukrainoje toliau bus liejamas kraujas.

Tai rodo, ką galvoja apie žmones tironai, diktatoriai. Jiems paprastų žmonių vargai, mirtys visiškai nerūpi.

Matome, kad Kremliuje jau 20 metų soste sėdi „imperatorius" ir kaip prieš jį dreba, žeminasi kariškiai, ministrai. Net gaila į juos žiūrėti.

O V.Zelenskis, nepaisant sprogdinimų, šūvių, spėja prisiminti ir padėkoti už palaikymą net rusams, kurie, protestuodami prieš karą Ukrainoje, išėjo į Rusijos miestų gatves.

V.Zelenskis dėkoja jiems rusų kalba, nors kai kurie Ukrainos karo vadai net atsisako dabar kalbėti rusiškai.