Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas aišku – žinojimas yra viena, nuomonė yra kita. Nors man čia akivaizdžios kelios problemos.
Žinojimas remiasi faktais, kartais mokslo, kartais savo paties patyrimu ir pan. O nuomonės randasi taip įvairiai, kad reikia gerokai įsigilinti, norinti suprasti iš kur jos kilusios.
Vaikas remiasi mamos, tėvo, senelio ar močiutės mintimis, vėliau jis mokosi ir nuomonės formuotojų ratas plečiasi. Mokytojai, bendraklasiai tampa svarbesniais už šeimos narius. Dabar prie jų prisijungia ir socialiniai tinklai, kurių įtaka dar ne iki galo aiški.
Suaugusieji irgi turi žinių arba informacijos šaltinių, tai gali būti spauda, televizija, radijas ar turgaus prekeivė, bendradarbė ar bendradarbis. Visa tai yra ramaus gyvenimo tėkmė.
Deja, o gal ir priešingai, beveik visiems tenka patekti į tokį įvykių sūkurį, kur savo žinių neužtenka. Tenka griebtis „šiaudo“, t.y. kitų nuomonės.
Viena iš paprastesnių situacijų yra ligos. Padėti gali ir žmonės, paprastos procedūros (jei liga nerimta). Prasideda ieškojimai: kaimynai, panašiomis ligomis segantys, gydytojai ar žiniuoniai.
Kitaip sakant, bandoma rasti autoritetų, kurie turėtų padėti. Tai tik pavyzdys. Bendrai žiūrint galima pastebėti, jog nežinomoje situacijoje žmonės tarsi pasidalija į dvi pagrindines grupes: vieni skuba ieškoti žinančių, besiremiančių mokslais, kita grupė remiasi populiariais „vadovais‘, guru ar „mokytojais“.
Nesvarbu, ar tai pinigai, teisė ar politika. Žmonės linkę mąstyti savarankiškai arba pasitikėti tuo, kas jiems patinka, kuo jie tiki. Kaip tik šie jau nebeturi savo nuomonės, nes jie perėmė kitą, pasiskolino ir negrąžino. Sakydamas „tai mano nuomonė“, žmogus meluoja.
Tai tįinka ir propagandai. Ji paremta vienpusišku nušvietimu, pabrėžiant pranašumus ir paslepiant trūkumus. Sakykim, vadinamieji antivakseriai išryškindavo skiepų pavojus ir visai neaiškindavo jo panašumų. Bandymas juos įtikinti skiepų sistemos saugumu ir nauda jų beveik neveikė, nes jie turėjo kitų nuomonę. Pakeisti ją buvo įmanoma tik vienu būdu – atmesti svetimą ir sukurti savąją. Bet tai jau reikalauja pastangų, o aklas sekimas autoriteto nuomone leidžia lengvai prisitaikyti prie pasaulio be ypatingų pastangų.
Įdomiausia, kad mediciniškai tai paaiškinama smegenų degradacija. Žmogus, kuris neįpratina savo proto nuolat dirbti, iš lėto prastina savo smegenų struktūrą. Ne veltui populistai visuomet siūlo paprastus, visiems suprantamus sprendimus. Jie tiesiog patogūs ir piliečiui visai nereikia mąstyti. Taip kuriamas jaukus, uždaras ir paprastas mąstymo pasaulėlis, kuris nesutampa su realybe.
Tvirtinimas – „tai mano nuomonė“ dauguma atvejų yra pagrįstas ne savo, o kitų žmonių požiūriu. Tai nesunku pasiaiškinti, paprašant tos nuomonės pagrindimo. Paaiškės, kad jokių argumentų savo nuomonei toks žmogelis neturi, jam pakanka remtis kitais.
Bėda, kad už svetimą nuomonę niekas lyg ir neatsako. Tačiau tai iliuzija. Besiremiant blogu pamatu, gero namo nepastatysi. Remiantis tik svetimais autoritetais galima netekti sveikatos, pinigų ar net gyvybės.
Kritinis mąstymas retai kam kenkia, o daugumai padeda. Taip susikuriama sava nuomonė, pagrįsta žiniomis ir patyrimu.
Taip pat skaitykite
