Dėl pirmųjų teiginių niekas nesisielojo, o štai paskutinysis iššaukė svarstymus – kas gi yra kvailas žmogus, kitaip sakant, kas tai nusprendžia. Paprastas atsakymas – aš pats netinku jau dėl daugelio panašių pavyzdžių.
Ar aš esu gražus/graži sau pačiam/pačiai ar pasauliui? Jei aplinkiniams, tai yra Mis Europa, Mis Visata ir kiti panašūs konkursai. Mūsų televizijoje išpopuliarėjo protų mūšiai ar auksiniai protai. Galima lyginti save su ten esamais žmonėmis ir kiek geriau suvokti, koks esi pats. Tačiau vienareikšmiškai ir teisingai atsakyti ar esi protingas – nepavyks.
Praeitame šimtmetyje, tiksliau 1931 m. Giodelis (Gödel) įrodė žymiąją teoremą, kad kiekvienoje pakankamai didelėje sistemoje egzistuoja teiginiai, kurių teisingumo ar klaidingumo negalima pagrįsti.
Tai galima suprasti kaip tvirtinimą, kad iš sistemos vidaus negalima visko įrodyti, yra dalykų, kuriems reikia išorės ekspertizės.
Tai matyt tinka ir apie protingumą. Daugelis mano, jog priklauso vienai grupei, bet gydytojai ar kiti specialistai neretai nustato visai kitą. Savęs priskyrimas vienai ar kitai pusei dažnai yra pageidavimas, o ne realybė.
Tiesa, čia reikia iš karto pasiaiškinti, kas yra tas žmogus, kuris turi būti pripažintu protingu. Tai asmuo, kuris turi amžių (vaikas, paauglys, senolis), lytį, kultūrą, istoriją. Nelįskime į detales, sakykim, jog svarstome dabarties suaugusiųjų žmonių situaciją.
Taigi ar visi žmonės yra protingi? Greičiausiai ne. Bet ir čia būtina skirti klystančius nuo kvailų. Skirtumas slypi viename principe: protingas pripažįsta klaidą ir ją taiso (ištaiso). O kvailas ją slepia, kaip sakoma, šiukšles šluoja po kilimu, todėl neretai jas kartoja.
Didelės teorijos gal neturėtų būti kuriamos laikraščio puslapiuose, tam yra skirtos kitos vietos. Labai bendrasis bruožais galiu sakyti, kad skirtumas slypi tikslų ar siekių įgyvendinime.
Mūsų pasakose rasime „kvailelį“, kuris lyg ir keistai elgiasi (pasiima negyvą varną ar purvo saują), tačiau pasiekia savo tikslą, kuris „protingiems“ nepasiekiamas.
Gyvenime yra panašiai. Jei politikas siekia būti išrinktu, jam svarbu ne atitikimas įstatymams ar vadovėliams, bet rinkėjų balsų kiekis, kokios bus priemonės – jam ne tiek svarbu.
Taigi jei tikslas pasiektas – jis racionalus arba protingas. Jei valstybės vadovas siekia sunaikinti kaimyninę valstybę, bet tam neturi reikiamų resursų – jis elgiasi kvailai. Tokiomis priemonėmis jis savo tikslo nepasieks.
Tad grįžkime prie klausimo. Matyt kvailu klausimu reikia pripažinti tokią situaciją, kad atsakovas pagal savo sugebėjimą arba kompetenciją negali duoti reikiamo atsakymo. Negalima pirmoko klausti apie Einšteino reliatyvumo teoriją, jis dar nesugebės atsakyti.
Negalima mokslininko paklausti apie pasaulio pabaigą – tam nėra tikslių žinių. Bet visuomet galima pabendrauti su maloniais žmonėmis apie orą, vaikystės įspūdžius ar savo ligas. Klausimas turi savo paskirtį ir jų reikia naudoti, kur jo reikia. Ne vietoje vartojamas jis kenkia sveikatai ar tarpusavio santykiams.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą