Šiuolaikinio žmogaus buitis neatsiejama nuo švaros, vandens, higienos. Deja, Donecke visa tai tapo praeitimi. Vietoj civilizacijos – purvas, smarvė ir ligų pavojus. Miestas tiesiogine to žodžio prasme skęsta šiukšlėse ir fekalijose. Vietiniai gyventojai pasakoja, kad net kovų metu žmonės nesitraukė taip masiškai, kaip dabar, kai mieste neįmanoma net paprasčiausiai nusiprausti. Oro temperatūra dažnai pasiekia 40 laipsnių, o kartu su tvyrančia smarve ir bakterijų pilnomis gatvėmis tai sukuria puikias sąlygas išplisti choleros, geltonojo drugio, raupsų ir kitoms tropinėms ligoms.
Doneckas tampa tarsi gyva laboratorija – eksperimentinis laukas, kuriame testuojama, kaip žmonės išgyvena be bazinių gyvenimo sąlygų. Žinoma, žmonės tokiuose eksperimentuose dalyvauti nenori – kas turi galimybę, išvyksta. Mieste lieka tik tie, kurie neturi nei kur, nei kaip pabėgti – seneliai, ligoniai, be pastovios gyvenamosios vietos. Ir, žinoma, Rusijos kariuomenė, FSB darbuotojai bei prorusiški administracijos pareigūnai.
Apie situaciją Donecke pasisakė net kai kurie prorusiški tinklaraštininkai. Vienas jų – vadinamasis „13-asis Jegoras“ – paskelbė piktą vaizdo įrašą, kaltindamas Ukrainos pusę dėl elektros tiekimo sutrikimų. Tačiau tikroji priežastis – ne karinės operacijos, o Rusijos vykdoma miesto okupacija nuo 2014 metų. Iki tol Doneckas buvo normalus, švarus ir funkcionuojantis miestas – su visomis būtinomis komunikacijomis, transportu, švietimu ir sveikatos apsauga. Viskas pradėjo griūti, kai jį užėmė Rusijos kariuomenė.
Dabar Doneckas – tai miestas be ateities. Kadaise klestėjęs, šiandien jis virsta pilka, dvokiančia teritorija be šviesos ir vandens. Ir tai – ne tik Donecko problema. Kiekvienas miestas, į kurį įžengia Rusijos armija, patiria tą patį likimą: gyventojai išvaromi ar žūva, o vietovė degraduoja, tampa netinkama žmogaus gyvenimui. Tai sisteminė, strateginė pasekmė Rusijos okupacijos politikos – infrastruktūra naikinama, o vietos administracija nesugeba užtikrinti net bazinių paslaugų.
Padėtis Donecke netrukus gali dar labiau pablogėti. Artėjant rudeniui, be vandens ir šilumos, miesto gyventojų laukia dar vienas išbandymas. Infrastruktūros žlugimas neišvengiamai paveiks ir pačią okupacinę administraciją bei Rusijos kariuomenės pajėgumus. Sunku organizuoti logistiką, laikytis tvarkos ar palaikyti moralę, kai nėra net pagrindinių sanitarinių sąlygų. Dėl to daugėja vaizdo ir garso įrašų, kuriuose Rusijos kariai kreipiasi į Vladimirą Putiną, prašydami imtis veiksmų.
Tačiau Kremlius iki šiol nerodo jokio noro spręsti šią problemą. Vandens tiekimo atstatymas Donecke reikalautų milžiniškų resursų: reikia naujo vandentiekio, siurblinių, šimtų kilometrų vamzdžių, betono, armatūros, technikos ir saugumo nuo Ukrainos dronų. Tokio masto projektas karo metu tiesiog neįgyvendinamas.
Alternatyvus sprendimas, apie kurį kalba okupacinė valdžia – Slaviansko užėmimas, iš kur kadaise ėjo vandentiekis į Donecką. Tačiau Slavianskas – strategiškai svarbus ir gerai įtvirtintas Ukrainos miestas, kurio taip paprastai užimti nepavyks. Net jei Rusijai tai pavyktų, reikėtų atkurti visiškai sunaikintą senąją vandens tiekimo sistemą, o tam reikėtų dar daugiau laiko, išteklių ir politinės valios.
Tad kol karas nesibaigs, o Rusijos režimas išliks toks pats, Doneckas neturi jokių vilčių. Miestas neturi galimybės gauti švaraus vandens, normalios elektros ar šildymo. Gyvenimo kokybė ten artėja prie visiško nulio. Visi, kurie gali, bėga. Tie, kurie negali – išgyvena kiekvieną dieną tarp smarvės, bakterijų ir beviltiškumo.
Galima tik konstatuoti faktą: Doneckas prarado savo miestietišką veidą. Šiandien tai nebe miestas – tai griaunama civilizacijos sala, kurios niekas nebeatstato. Ir kol Rusijos režimas tęs savo agresiją, tokių „Doneckų“ gali atsirasti ir daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą