Gaisras vyksta pagal planą: pats Izraelis ilgą laiką finansavo „Hamas" radikalus?

(1)

Europos Sąjunga viešai pareiškė, kad pats Izraelis ilgą laiką finansavo „Hamas" radikalus, su kuriais jam dabar tenka kariauti.

Be to, kol vyksta kovos Gazos Ruože, savo atakų prieš laivus Raudonojoje jūroje nenutraukia ir Jemeno hučiai.

Apie tai, kaip reikėtų vertinti susidariusią situaciją ir kokia gali būti jos atomazga, „Respublika" kalbėjosi su pirmuoju atkurtos Lietuvos krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi.

- ES diplomatijos vadovas Žozepas Borelis (Josep Borrell) pareiškė, kad Izraelis finansavo „Hamas". Atėjo tiesos sakymo metas?

- Skirkime šią situaciją į dvi dalis. Tai, kad Izraelis finansavo „Hamas", yra plačiai žinomas ir išsamiai nušviestas faktas.

Dabartinis Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu (Benjamin Netayahu) ne kartą sulaukė kaltinimų dėl to, jog ignoravo viską, ką Gazos Ruože darė „Hamas".

Jie irgi buvo pagrįsti, nes sveikas protas reikalavo įvertinti milžiniškas statybas, didžiulius atvežamo betono kiekius, atsargų kaupimą ir suvokti, kad Izraeliui kyla grėsmė.

Ne vienas aukštas pareigas einantis Izraelio kariškis kaltino premjerą ir karinę vadovybę aiškiai pasakydami, kad ignoruodami tokius dalykus jie kasa duobę sau patiems.

Taigi, pirmoje pareiškimo dalyje Ž.Borelis neprasilenkia su tiesa.

Antra dalis yra motyvas. Jis teigė, kad esą „Hamas" buvo reikalingas tam, jog palestiniečiai negalėtų sukurti savo valstybės.

Čia jau reikėtų turėti daugiau sveiko proto, negu jo yra ES diplomatijos vadovo pareiškime.

Palestiniečiai turi ne tik Gazos Ruožą, tačiau tvarka ir kitos jų žemės pasigirti negali. Jie net nesusitvarkė įstatymdavystės taip, kad patys arabai negalėtų parduoti žydams savo žemių.

Bent jau esančių Jordano upės pakrantėse. Žydai mielai šiuos plotus supirko ir nausėdijomis atitvėrė arabus nuo vandens.

Dabartinio Palestinos vadovo korupcinis elgesys yra žymiai daugiau įtakos turėjęs veiksnys, negu Izraelio praleistas „Hamas" finansavimas.

Tai viena.

Antra - mūsų mielasis skaitytojas turi žinoti ir kitą istorijos dalį. Pradžioje Gazos Ruožas ir kitos palestiniečių teritorijos buvo valdomos palestiniečių vyriausybės. Sakant paprasčiau, tų vyrukų, kurie laksto apsivynioję galvą rankšluosčiais.

Po Jesiro Arafato (Jasir Arafat) valdžią gavo dabartinis Palestinos vadovas Mahmudas Abasas, tačiau tiek vienas, tiek kitas aktyviai bendradarbiavo ir konkuravo dėl draugų iš Maskvos dėmesio. Bandydami padaryti Maskvai įspūdį, jie pradėjo netgi peštis tarpusavyje.

Beje, analogiška situacija buvo ne tik Artimuosiuose Rytuose, bet ir Baltarusijoje.

Čia „opozicinės" politinės grupuotės konkuravo dėl Maskvos paramos ir sėkmingai pardavinėjo vienos kitas, o Aliaksandras Lukašenka dar nebuvo priklausomas nuo Vladimiro Putino ir stengėsi išsaugoti kaip galima daugiau Baltarusijos nepriklausomybės.

Artimuosiuose Rytuose viskas baigėsi tuo, kad vyrukai su rankšluosčiais ant galvų sukūrė „Hamas".

Tuomet grupuotė laimėjo demokratinius rinkimus ir, panaudojusi grubią fizinę jėgą, išmėtė pro langus ankstesnės palestiniečių administracijos atstovus bei išžudė vietos policininkus.

Po to beliko galutinai perimti valdžią Gazoje ir formuoti judėjimą palaikančias grupes. Tai lėmė, kad ir šiandien „Hamas" turi didžiulį Gazos gyventojų palaikymą, o Tel Avivas visus tuos metus bendradarbiavo su demokratiškai išrinkta organizacija. Bet čia ir dėkime tašką.

Ž.Borelis, kaip ir visi kairieji, pasisako prieš Izraelį, todėl „pamiršta", kad kai JTO 1947-1948 metais regione dalino teritorijas, ji tai darė faktiškai Stalino naudotais metodais.

Kalbu apie Azerbaidžano perskyrimą armėniškomis žemėmis ar jungiant po vienu „stogu" nesuderinamus darinius Sakartvele. Tai lėmė, kad konfliktai tapo neišvengiami.

Dabar ką nors daryti vėlu, o kaltinimai, kad B.Netanjahu specialiai trukdė palestiniečiams kurti savo valstybę, pateikiami „nutylint" tai, jog didžioji dalis ES palestiniečiams skiriamų lėšų nusėsdavo arba būdavo išvagiamos korupcionierių.

Tai leido atsirasti net Palestinoje negyvenantiems milijardiniams turtuoliams.

Ž.Borelis, užuot kaltinęs Tel Avivą, turėtų paklausti savęs, kur per įvairias JTO tarnybas realiai nukeliavo ES skiriami pinigai, kodėl jie nepasiekė palestiniečių visuomenės ir kaip čia taip nutiko, kad nemaža dalis lėšų „otkatų" forma nuplaukė į vadinamojo palestiniečių elito sąskaitas.

- Izraelis nenori taikos su „Hamas" jų siūlomomis sąlygomis, nes jos apima ir nuolatinį ugnies nutraukimą. Kodėl?

- Nes tai būtų problemos sprendimo atidėjimas. Tariamasi dėl įkaitų, tačiau niekas nežino, kokia yra jų būklė ir kiek realiai likusių gyvų.

Be to, pauzė leistų „Hamas" persigrupuoti. Izraelis tai supranta ir žino, kad susidūrė su ilgai bei gerai ruošta operacija, prie kurios organizavimo prisidėjo ir Rusija bei Iranas.

Žino, kad turi reikalų ne su atskiru kovos prieš žydų valstybę epizodu, o su bendra strategija, kurios tikslas - kuriant neramumus pasaulyje tvarkingai žygiuoti link pasaulinio gaisro.

Kai toks kils, Izraelio sąjungininkams teks perskirstyti turimas jėgas. Beje, kita šios problemos dedamoji yra hučiai.

Kadaise skaitytojams pasakojome, kaip Rusijos prezidento Vladimiro Putino komanda žaidžia kinišką strateginį žaidimą „Go", kurio tikslas - išmokyti politinius vadovus strategiškai mąstyti ir perskirstyti jėgas bei teritorijas.

Šiandien tokį „Go" galime stebėti ne kompiuterio ekrane, o realiose vietose.

Žaidimo organizatoriai, konstruodami konfliktus tradicinėse karštose vietose, iš karto primeta susiplanuotą vaizdą priešininkams - ES ir NATO - bei po truputėlį varo juos į iš anksto paspęstus spąstus.

Tai lemia kalbas, kad vis realiau atrodo Ukrainos konflikto perorientavimas į daugmaž aiškias vėžes, stabilizuojant fronto liniją tarp užgrobtų teritorijų bei laisvos Ukrainos, kas leistų pagrindines pajėgas panaudoti prieš NATO.

- Kadangi karas Gazoje tęsiasi, hučiai, nepaisant JAV ir sąjungininkų antskrydžių, toliau atakuoja laivus. Iš kur tokie ištekliai?

- Jie turi labai daug tiekimo šaltinių. Pirmiausia - Iranas, nes jau įrodyta, kad nemažai ginkluotės ateina iš šios šalies.

Taip pat prisideda Šiaurės Korėja ir Rusija. O kur dar TSRS laikais arabų šalims dideliais kiekiais tiekti ginklai.

Tai lemia, kad maištaujančių hučių arsenale gali rasti visko, pradedant tarybinėmis priešlaivinėmis raketomis ir baigiant moderniais iraniečių dronais.

- ES šalys pasiekė principinį susitarimą dėl galimybės inicijuoti karinę operaciją, skirtą apsaugoti prekybinius laivus Raudonojoje jūroje, pranešė Ž.Borelis. Pagal idealų scenarijų misija turėtų prasidėti kitą mėnesį. Turėsime dar vieną nesibaigiantį karinį konfliktą?

- Bus labai šaunu, jeigu ES politikai realizuos šią idėją. Europinėms pajėgoms reikalingas karinis patyrimas ir tai supranta visi.

Aš į tokį dalyką žiūrėčiau ne kaip į kovą su hučiais, o kaip seniai matytą „vilko treniravimą".

Afganistanas buvo vienas iš paskutinių bandymų suteikti tam tikrus demokratinius apmatus Rytų šaliai ir tai buvo naivumo viršūnė.

JAV, nors ir gavusi ES pritarimą, prieš lįsdama į minėtą regioną, turėjo pasitarti su jo specifiką nuo XIX a. išmanančiais britais. Tai nebuvo padaryta, todėl amerikiečiai gavo eilinį „vietnamą".

Šį kartą kalba apie demokratijos skiepijimą neina.

Čia norima fiziškai sunaikinti tiek laivybai Raudonojoje jūroje trukdančius veikėjus, tiek jų turimą ginkluotę. Ilgų kovų ar naujų frontų atidarymo niekas neplanuoja.

Operacijai bus paruoštas ekspedicinis korpusas, kurio vyrukai turės labai aiškius uždavinius - susprogdinti ir likviduoti. Trumpas karas su tikrais kariniais uždaviniais.

- Iranas, neseniai apšaudęs Iraką, Siriją ir Pakistaną, parodė, kad moka veikti vienas. Kiek tikėtina, kad jis įsikiš?

-Jis nuošalyje tikrai neliks. Šiandieninis Iranas elgiasi taip, kaip turėtų elgtis Persija - imperija, turinti savo istorinę misiją ir savo svorio pasaulyje suvokimą.

Esu keletą kartų buvęs Irane ir galiu pasakyti, kad mes esame paveikti tam tikros propagandos kuriamo vaizdelio: matome tik skurdžią islamo architektūrą, pilką betoną, plokščius stogus ir barzdukus mulas bei manome, kad, išskyrus tai, šalyje daugiau nieko nėra.

Toks požiūris klaidingas, nes iraniečiai puikiai suvokia savo istoriją. Be religinio fanatiško antstato, jie suvokia Persijos reikšmę pasaulio istorijoje. Žvelgiant giliau, ir Trojos karas, ir Aleksandro Didžiojo užkariavimai, ir konfliktai su senąja graikų kultūra, ir Babilono sudeginimas - visa tai nemažą vaidmenį vaidina ir moderniame konflikte.

Be to, Iranas nėra „kiaura diktatūra". Ten veikia rimta opozicija, tam tikrais atvejais politinė vyriausybė oponuoja religinei valdžiai.

Mes nesuvokiame tų santykių ir mechanizmų, bet ne viskas šioje šalyje vienareikšmiai nuspalvinta islamo spalvomis.

Kai pasakoju apie ideologinį istorinį ryšį su palikimu, tai yra gyva veikiančios ideologijos dalis, kurios nesuprantant viską galima nuvaryti iki primityvių barzdukų su rankšluosčiais ant galvų.

Po Antrojo pasaulinio karo tuometinę Persiją ėmė valdyti šachas Mohamedas Rezai Pelevi.

Praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pradžioje įtempta vidaus padėtis, ūkio stagnacija paskatino šachą ir jį palaikančius sluoksnius pradėti reformas, vadinamąją Baltąją revoliuciją.

Reformos labai paspartino šalies industrializaciją, žemės ūkio ir švietimo plėtrą, bet buvo pernelyg radikalios ir nepakankamai apgalvotos.

Jos sukėlė didelę turtinę nelygybę, dalies visuomenės, ypač dvasininkų, nepasitenkinimą, kurie jose įžiūrėjo atsisakymą nuo islamo, Vakarų gyvenimo būdo perėmimą.

Tai lėmė, kad šalyje prasidėjo masiniai neramumai, kuriems vadovavo dvasininkai. Šachas nesėkmingai bandė juos nuslopinti jėga ir 1979 m. sausį buvo priverstas bėgti į užsienį.

Tik tuomet Persija tapo Irano islamo respublika, bet nemaža dalis šacho diegtų naujovių prigijo.

Todėl šiandien ši šalis puoselėja istorines ambicijas, kurių realizavimui galimai jau turi ir branduolinį ginklą.

Manau, iraniečiai elgiasi kaip žydai. Pastarieji nuolat pabrėžia, kad branduolinių ginklų neturi, bet, esant reikalui, žada juos panaudoti. Teheranas taip pat teigia neturintis, tačiau per daug nenustebsiu, jeigu vieną dieną Tel Avivą, padedant iraniečiams, ištiks Sodomos ir Gomoros likimas.

- Ar galima prognozuoti, kuo baigsis tiek kovos Gazoje, tiek sausumos operacija Jemene?

- Žydams pasaulis netrukus prispaus uodegą ir jie nepabaigs pradėtos operacijos. „Hamas", nors ir nukraujavęs, bet pakankamai dideliame galimybių diapazone išliks Gazoje ir toliau aktyviai dalyvaus regiono valdyme.

Tiesa, tiesioginio B.Netanjahu pralaimėjimo tai nereiškia, nes jis ne kartą įrodė, kaip įvairias nesąmones gali paversti „pergalėmis". Tik šį kartą norisi tikėti, kad jis nebeišsisuks.

Jemene bus pasistengta sunaikinti didžiąją dalį maištininkų turimo arsenalo. Taip pat žus tam tikras skaičius žmonių, bet jų čia niekas neskaičiuoja.

Praeis penkeri-šešeri metai ir nauji, jauni priedurniai bus pasirengę užtaisinėti ginklus bei gręžioti juos į kaimyninių ar tolimesnių šalių pusę.

Deja, bet tenka pripažinti, kad daugiau nieko esminio, net ir sausumos operacijai pavykus, pasiekti nepavyks.

Reziumuojant galima sakyti, kad viskas vis tiek baigsis tik šiek tiek atidėtu karu, o bendrą situaciją privalu vertinti besiplečiančio pasaulinio konflikto fone.

Tai labai puikiai suvokia NATO ir ES šalių vadovybė, todėl skuba likviduoti šį karštąjį tašką greičiau, negu išaugusios pasaulinio konflikto apimtys pateiks naujus sudėtingus uždavinius.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder