1960 m., Paryžius
SSRS - Jugoslavija 2:1
Pirmojo Europos čempionato finale susitiko dviejų jau neegzistuojančių valstybių komandos. Pirmieji čempionai paaiškėjo lygiai prieš 61 metus - liepos 10-ąją „Parc des Princes" stadione Paryžiuje.
Jugoslavijos rinktinė išsiveržė į priekį pirmojo kėlinio pabaigoje, kai pasižymėjo Milanas Galičius, bet vos prasidėjus antrajam kėliniui rezultatą išlygino Slava Metrevelis.
Teko žaisti pratęsimą, kuris atnešė auksą SSRS komandai - 113 min. pergalingą įvartį įmušė Viktoras Ponedelnikas.
Beje, nė vieno iš pirmojo finalo įvarčių autorių jau nėra tarp gyvųjų. V.Ponedelnikas anapilin išėjo praėjusių metų gruodį.
1964 m., Madridas
Ispanija - SSRS 2:1
Kadangi į finalą pateko šeimininkė Ispanijos rinktinė, lemiamas rungtynes „Santiago Bernabeu" stadione stebėjo beveik 80 tūkst. žiūrovų ir tai iki šiol yra nepagerintas Europos čempionatų finalų rekordas.
Du įvarčiai krito pačioje rungtynių pradžioje. 6 min. ispanus į priekį išvedė Čusas Pereda (Chus Pereda), 8 min. rezultatą išlygino Galimžanas Chusainovas.
Auksą ispanams atnešė Marselinjo (Marcelino) įvartis 84 min.
Mačas turėjo ir politinę potekstę.
Vienoje pusėje buvo frankistinė Ispanija, kitoje - komunistinė SSRS. 1960 m. ispanai atsisakė žaisti su sovietais Europos pirmenybių ketvirtfinalyje.
1968 m., Roma
Italija - Jugoslavija 2:0
Europos čempionais ir vėl tapo namie žaidusi komanda, šįkart - Italijos vienuolikė. Kad paaiškėtų čempionė, prireikė dvejų rungtynių, nes pirmosios birželio 8 d. baigėsi lygiosiomis 1:1.
Rezultatas nepasikeitė ir po pratęsimo, o 11 metrų baudinių serija dar nebuvo pripažinta, todėl birželio 10 d. žaistos antros rungtynės.
Jose italų pergalę nulėmė Luidžio Rivos (Luigi Riva) ir Pjetro Anastazio (Pietro Anastasi) įvarčiai.
1972 m., Briuselis
Vokietija - SSRS 3:0
Palyginti su trimis ankstesniais finalais, kuriuose vyko labai atkakli kova, 1972-aisiais didelės intrigos nebuvo.
Legendinis Vokietijos rinktinės snaiperis Gerdas Miuleris (Gerd Muller) pasižymėjo 27 ir 58 min., Herbertas Vimeris (Herbert Wimmer) pridėjo įvartį 52 min. ir vokiečiai įgijo triuškinamą persvarą nesužaidus nė valandos.
Tai buvo pirmoji iš trijų Vokietijos futbolininkų pergalių Europos čempionatuose.
1976 m., Belgradas
Čekoslovakija - Vokietija 2:2
Vokiečių bandymas apginti titulą baigėsi lygiosiomis 2:2 ir pirmąja Europos čempionatų istorijoje 11 metrų baudinių serija, po kurios titulą teko atiduoti Čekoslovakijos futbolininkams.
Per pagrindinį rungtynių laiką vienoje barikadų pusėje pasižymėjo Janas Švehlikas (8 min.) ir Karolis Dobiašas (25), kitoje - Dyteris Miuleris (Dieter Muller, 28) ir Berndas Hiolcenbainas (Bernd Holzenbein, 89). Per pratęsimą rezultatas nepasikeitė, o baudinių serijos didvyriu tapo Antoninas Panenka.
Kai Čekoslovakijos rinktinė serijoje pirmavo 4-3, šansą laimėti jai suteikė virš vartų smūgiavęs Ulis Hionesas (Uli Hoenes).
Prieš kamuolio stojęs A.Panenka apgavo vartininką. Jis nesmūgiavo stipriai, netaikė į kampą, o, nukritus vartininkui, ramiai nukreipė kamuolį į vartų vidurį.
Nuo tol toks baudos smūgio atlikimo būdas vadinamas Panenkos smūgiu.
1980 m., Roma
Vokietija - Belgija 2:1
Vokiečiai trečią kartą iš eilės pateko į finalą, kuriame sutiko pirmą kartą taip toli nužygiavusius belgus.
Pastarieji sudėtyje turėjo vieną geriausių pasaulio vartininkų Žaną Mari Pafą (Jean-Marie Pfaff), bet to neužteko. 10 min. favoritus į priekį išvedė Horstas Hrubešas (Horst Hrubesh).
75 min. rezultatą išlygino 11 metrų baudinį realizavęs Renė Vandereikenas (Rene Vandereycken), tačiau paskutinis žodis priklausė H.Hrubešui. 88 min., kai jau kvepėjo pratęsimu, Vokietijos rinktinės puolėjas galva pelnė auksinį įvartį.
1984 m., Paryžius
Prancūzija - Ispanija 2:0
Prancūzijoje vykusį čempionatą galima vadinti šeimininkų rinktinės lyderio Mišelio Platinio (Michel Platini) čempionatu.
Atakuojantis saugas sugebėjo per vieną turnyrą įmušti devynis įvarčius. To užteko, kad M.Platinis kelis dešimtmečius išliktų rezultatyviausiu Europos čempionatų futbolininku, jį tik šiemet aplenkė portugalas Krištianas Ronaldas (Cristiano Ronaldo).
Finale M.Platinis taip pat tarė lemiamą žodį, 57 min. įmušęs pirmąjį rungtynių įvartį. 90 min. prancūzų pergalę įtvirtino Briunas Belonas (Bruno Bellone).
1988 m., Miunchenas
Nyderlandai - SSRS 2:0
1988-ųjų čempionatas ypatingas tuo, kad jame pirmą ir paskutinį kartą dalyvavo Lietuvos futbolininkas - Viačeslavas Sukristovas. Pastarasis SSRS rinktinės sudėtyje nesužaidė nė minutės, bet vis tiek tapo vicečempionu ir gavo sidabro medalį.
Čempionu V.Sukristovas netapo todėl, kad finale sąlygas diktavo Nyderlandų rinktinės žvaigždės - 32 min. įvartį įmušė Rudas Gulitas (Ruud Gullit), 54 min. rezultatą padvigubino Markas van Bastenas (Marco van Basten).
Pastarojo įvartis, pelnytas smūgiu iš smailaus kampo, tapo vienu gražiausių finalų istorijoje. Pasižymėjo ir vartininkas Hansas van Brekelenas (Hans van Breukelen), kuris, olandams pirmaujant 2:0, atrėmė Igorio Belanovo smūgį nuo 11 metrų žymos.
1992 m., Geteborgas
Danija - Vokietija 2:0
Danų pergalė 1992-aisiais - bene didžiausia sensacija per Europos čempionatų istoriją. Jie apskritai neturėjo dalyvauti turnyre, nes atrankoje nusileido Jugoslavijai, bet pastarosios šalies rinktinė buvo diskvalifikuota, joje kilus karui.
Iš atostogų į nacionalinę komandą susirinkę danai sunkiai išsikrapštė iš grupės, bet pusfinalyje sukūrė sensaciją, po 11 metrų baudinių serijos įveikę titulą gynusią Nyderlandų rinktinę.
Finale prieš danus neatsilaikė pasaulio čempionai vokiečiai. 18 min. įvartį pelnė Jonas Jensenas (John Jensen), 78 min. - Kimas Vilfortas.
1996 m., Londonas
Vokietija - Čekija 2:1
Vokietija ir Čekija tame čempionate susidūrė jau pirmajame etape. C grupė vadinta mirtininkų grupe, joje be minėtų komandų žaidė Italijos ir Rusijos vienuolikės. Vokiečiai užėmė pirmąją vietą, o čekams kiek netikėtai atiteko antroji pozicija.
Grupėje pralaimėjusi komanda dažnai pasiekia revanšą vėlesniame etape, bet šiuo atveju vokiečiai pasistengė, kad sensacija neįvyktų. Čekai išsiveržė į priekį 59 min., kai Patrikas Bergeris realizavo 11 metrų baudinį, tačiau Oliveris Birhofas (Oliver Bierhoff) 73 min. išlygino rezultatą.
Tuo metu galiojo „auksinio įvarčio" taisyklė. Ji reiškė, kad pratęsime pirmasis įvartis yra ir paskutinis, jis nulemia nugalėtoją. „Auksinio įvarčio" autoriumi tapo O.Birhofas, nukreipęs kamuolį į čekų vartus 95 min. Beje, aikštėje O.Birhofas pasirodė tik po keitimo, likus 4 min. iki pirmojo jo įvarčio.
2000 m., Roterdamas
Prancūzija - Italija 2:1
Pasaulio čempionais tuo metu buvę prancūzai Europos pirmenybių finale išsigelbėjo tik per plauką. 55 min. italas Markas Delvekijus (Marco Delvecchio) įmušė įvartį ir rezultatas išliko nepakitęs beveik iki rungtynių pabaigos.
Mačo scenarijų pakeitė po keitimų aikštėje pasirodę futbolininkai - Silvenas Viltoras (Sylvain Wiltord), Davidas Trezegė (David Trezeguet) ir Roberas Piresas (Robert Pires). S.Viltoras išlygino rezultatą per teisėjo pridėtą laiką, o pratęsimo metu (103 min.) D.Trezegė po R.Pireso perdavimo įmušė „auksinį įvartį".
2004 m., Lisabona
Graikija - Portugalija 1:0
Jei yra pasiekimas, galintis dėl didžiausios sensacijos vardo konkuruoti su danų triumfu 1992-aisiais, tai tik graikų pergalė 2004-aisiais.
Prieš turnyrą lažybininkai graikų šansus laimėti vertino 80 prie 1. Grupės varžybose išsišokėliai nusileido šeimininkams portugalams, bet po to įveikė rusus ir ispanus, o atkrintamosiose varžybose - anglus ir olandus.
Finale vėl teko žaisti su portugalais ir graikai pasiekė revanšą. 63 tūkst. Lisabonos stadione susirinkusius žiūrovus šokiravo puolėjas Angelas Charistejas, 57 min. galva įmušęs vienintelį finalo įvartį.
2008 m., Viena
Ispanija - Vokietija 1:0
Geriausiais Chavio (Xavi) ir Andreso Injestos (Andres Iniesta) laikais Ispanijos rinktinė buvo beveik nesustabdoma. 2008 m. Europos čempionate ji dominavo ir visą kelią nužygiavo beveik be kluptelėjimų, pasiekdama šešias pergales iš tiek pat galimų.
Tiesa, ketvirtfinalyje užfiksuotą rezultatą pergale galima vadinti tik sąlyginai - italai buvo eliminuoti po 11 metrų baudinių serijos.
Finale Luiso Aragoneso treniruotai Ispanijos rinktinei užteko vieno įvarčio, jį 33 min. įmušė Fernandas Toresas (Fernando Torres).
2012 m., Kijevas
Ispanija - Italija 4:0
Praėjus ketveriems metams po 2008-ųjų triumfo prie ispanų vairo stovėjo jau ne L.Aragonesas, o Visentė del Boskė (Vicente del Bosque), komanda žaidė nuobodesnį futbolą, bet galutinis rezultatas dėl to nepasiketė - ji vėl tapo čempione.
Visas turnyras ispanams nebuvo toks įspūdingas kaip 2008-aisiais, bet finale čempionai driokstelėjo. Įvarčiais italus baudė Davidas Silva, Chordis Alba (Jordi Alba), F.Toresas ir Chuanas Mata (Juan Mata). Keturių įvarčių skirtumas - didžiausias Europos čempionatų finalų istorijoje.
Trečią kartą čempionatą laimėjusi Ispanijos rinktinė titulų skaičiumi susilygino su Vokietijos nacionaline komanda.
2016 m., Paryžius
Portugalija - Prancūzija 1:0
Tai, ką 2004-aisiais tikėjosi padaryti namie, 2016-aisiais portugalai padarė Prancūzijoje. Iki finalo jie ne žygiavo, o vilkosi.
Visos trejos rungtynės grupėse baigėsi lygiosiomis, aštuntfinalyje kroatai įveikti tik po pratęsimo, ketvirtfinalyje lenkai - po 11 metrų baudinių serijos. Tik pusfinalyje portugalų persvara buvo kiek įtikinamesnė - Velsas nugalėtas 2:0.
Tačiau nugalėtojai neteisiami, o tuo, kad nebūtų teisiami portugalai, pasirūpino puolėjas Ederas. Finalo mače su prancūzais jis pasirodė aikštėje po keitimo ir per pratęsimą (109 min.) įmušė pergalingą įvartį.
Kartais finale užtenka ir vieno įvarčio. 2008 m. pergalingo įvarčio autoriumi tapo ispanas Fernandas Toresas. EPA-Eltos nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą