Laisvojo nardymo čempionė: „Svarbiausia išmokti susitvarkyti su mintimis“

(2)

„Mes nė vienas nežinome, kiek turime savyje resursų ir neišsemtų galimybių“, - sako palangiškė architektė Lina Jurevičiūtė-Šernauskienė.

Linos hobis, ko gero, ne vienam nuskambės egzotiškai: ji - 2024 m. Lietuvos laisvojo nardymo (angl. „Freediving“) čempionė. 

Šiemet vienu įkvėpimu baseine rungtyje su plaukmenimis ji nunėrė net 158 metrus ir pagerino Lietuvos rekordą.

Tikriausiai daugeliui sunkiai suvokiama, kaip įmanoma panėrus po vandeniu ir sulaikius kvėpavimą 25 metrų ilgio baseiną perplaukti daugiau nei šešis kartus. Kas tuo metu vyksta su žmogaus kūnu ir kokios mintys sukasi galvoje?

Lina laisvojo nardymo treniruotes lanko jau ne vienerius metus ir tikina, kad jos - pati puikiausia terapija. Ne veltui laisvasis nardymas dar vadinamas meditacija po vandeniu.

Laisvojo nardymo treniruotėse išmokstama valdyti kvėpavimą (nekvėpavimą), nuraminti mintis, ugdoma ištvermė anglies dvideginiui. 

Šio sporto entuziastai paaiškina, kad daugeliui mūsų deguonies užtenka kelioms minutėms ir daugiau (vyrų pasaulio rekordas siekia per 11 minučių), o mūsų įsivaizduojamas noras įkvėpti deguonies iš tiesų tėra noras iškvėpti kūne besikaupiantį anglies dvideginį.

Lina, įdomu, kaip žmogui į galvą gali šauti tokia mintis pasirinkti gana egzotinę sporto šaką?

Aš vaikystėje plaukiojau baseine, tad kai jau paaugo manos pačios vaikai ir atradau daugiau laiko sau, vėl prisiminiau plaukimą. Lankiau plaukimo užsiėmimus, dalyvavau ir varžybose, maratonuose. Esu iš tų žmonių, kuriems tiesiog sportuoti nėra įdomu. 

Man visada svarbu išsikelti sau tikslą ir jo siekti. Eiti tiesiog į salę, kad pagražinčiau formas - man nėra tikslas. Noriu pasiekti sportinių rezultatų. Todėl įvairios varžybos, čempionatai, maratonai - kaip tik man.

Ilgainiui plaukioti baseine tapo truputį nuobodu ir tada man visur pradėjo šmėkščioti nardymas. Už akių užkliūdavo su tuo susiję straipsniai, vaizdo įrašai. Taip netyčia vieną dieną pamačiau internete vaizdą - po vandeniu užfiksuotus gražius žmones. 

Kai pradėjau išsamiau domėtis, suvokiau, kad jie yra būtent laisvojo nardymo atstovai. Užsimaniau ir pati pabandyti. Susiradau Lietuvoje trenerį ir prasidėjo treniruotės.

Pasigrožėti internete vaizdais yra viena, bet, matyt, visai kas kita, kai reikia pačiam išmokti išbūti po vandeniu vienu įkvėpimu ilgą laiką. Nebuvo baisu?

Žinoma, mano pirmieji bandymai dabar man atrodo juokingi. Aš ir pati nesupratau, kas vyksta po tuo vandeniu, buvo gana baisu, bet tam ir reikalingos treniruotės.

Yra keletas laisvojo nardymo disciplinų. Pavyzdžiui, vienas jų yra tiesiog statika, kai panėrus po vandeniu nejudi ir turi išbūti kuo ilgiau ramybės būsenos nekvėpuodamas. Kitas metodas, kai baseine po vandeniu turi nunerti kuo ilgesnį atstumą nekvėpuodamas su plaukmenimis arba be jų. 

Dar viena disciplina, kai neriama gilyn. Iš visų šitų išvardintų man, pasirodo, sudėtingiausia išbūti po vandeniu ramybės būsenos. 

Matyt, dėl to, kad tokios būsenos man sunkiausia susitvarkyti su savo mintimis. Judant man daug paprasčiau nuraminti savo protą. O kitiems - atvirkščiai.

Šiemet su plaukmenimis po vandeniu nekvėpuodama nunėrėte 158 metrus. Kad būtų paprasčiau įsivaizduoti - kiek kartų neįkvėpusi oro perplaukėte baseiną?

25 metrų ilgio baseiną perplaukiau daugiau nei 6 kartus.

Ir visą tą laiką negalėjote nei įkvėpti daugiau oro, nei iškvėpti? Plaukėte tiesiog sulaikiusi kvėpavimą?

Iškvėpti būtų pavojinga, nes iškvėptum ir deguonį.

Įdomu, kas tuo metu vyksta jūsų galvoje?

Labai daug kas, būtų galima atskirą straipsnį apie tai parašyti (juokiasi). Iš tikrųjų laisvasis nėrimas daugiausia yra mentalinis sportas. Ne veltui mūsų treneris mėgsta kartoti, kad reikia susitvarkyti su galva ir viskas bus gerai.

Per tą laiką, kol neri po vandeniu, patiri ne vieną stadiją. Iš pradžių sunkiausia susitvarkyti su savo mintimis, tad svarbiausia išmokti nuraminti protą, kad nelįstų į galvą neramios mintys, kurios gali priversti išnerti. 

Tad ne veltui dar prieš paneriant daugelis stengiasi pasiekti meditacinę būseną, paprastai vengiama akių kontakto, bendravimo, esi savam pasaulyje.

Kadangi aš treniruojuosi jau ne vienerius metus, panėrusi po vandeniu nebejaučiu noro įkvėpti. Jau prieš panerdama būnu tinkamai paruošusi, nuraminusi savo kūną - esu tarsi meditacinės būsenos. Jau moku ir susitvarkyti su savo mintimis, protu. 

Yra gražus posakis: narai, neriantys su deguonies balionais, žiūri ir stebi išorę, aplinką, o laisvųjų nardytojų žvilgsnis visada nukreiptas į vidų, į save. Nors treniruotės ir varžybos visada vyksta tik akylai prižiūrint gelbėtojams ir treneriams, po vandeniu esi vienas ir pats turi save globoti, palaikyti, motyvuoti.

Susitvarkę su mintimis, stengiamės labiau atpalaiduoti kūną, sureguliuoti širdies darbą.

Kai paneri ir pradedi nerti, iš pradžių būna malonu, tačiau po kurio laiko kūnas vis tiek pradeda siųsti tam tikrus signalus - iš pradžių atrodo, kad aptirpsta galūnės, nes kraujotaka susikoncentruoja į gyvybiškai svarbius organus. 

Kai po kurio laiko panėrus kūnas pradeda jausti anglies dvideginio padidėjimą, pradeda spazmuoti gerklės srityje, vėliau - diafragmą. Tai ne itin malonūs pojūčiai, tačiau kai žinai, kodėl taip vyksta, ir pažįsti savo kūną, nėra jokios baimės. 

Todėl per treniruotes ir treniruojame pakantumą anglies dvideginiui, kad lengviau reaguotume į kūno siunčiamus nemalonius signalus. Taip pat labai svarbu stebėti savo kūną ir suvokti, kada jau privalai išnerti.

Niekada nesitreniruojame vieni, tai yra griežta taisyklė. Kiekvieną nėrimą stebi patyręs kolega. Neriant prižiūrėtojo vaidmuo taip pat labai svarbus. 

Kai žinai kad stebėtojas yra patyręs nardytojas, gali daug lengviau atsipalaiduoti ir pasiekti geresnių rezultatų. Laisvasis nardymas nėra toks ekstremalus sportas, kaip atrodo, jei nenardai vienas.

Klausantis kyla natūralus klausimas - kam jums viso šito reikia?

Aš ir pati kiekvienąkart prieš varžybas užduodu sau šitą klausimą. Paaiškinti nėra paprasta. Tiesiog į šį sportą susilieja daug dalykų - tai ne tik kūno ir proto veikla, bet ir psichologija, savianalizė. 

Gyvenime esu vienišė, tad savianalizė man labai patinka. Ji padeda tobulėti. Įveikus tam tikras problemas, nardymo baimes, jų nebelieka ir kasdieniniame gyvenime. Tad laisvasis nardymas man tarsi terapija.

Įveikus tam tikras problemas, nardymo baimes, jų nebelieka ir kasdieniame gyvenime. Tad laisvasis nardymas man tarsi terapija.

Norint gerai pasiruošti nėrimams, turi rūpintis ne vien psichologine sveikata, bet ir mityba. Žinant, kad nelabai sveiki produktai skatina didesnį anglies dvideginio išsiskyrimą kūne, natūraliai pradedi jų vengti.

Sykiu atsiranda ir minčių higiena. Jei dėl kažko nerimauji ar turi nemalonių patirčių, dėl to atsiranda įtampa kūne, tampa sunkiau atsipalaiduoti ir tai pasijaučia nardant.

Gana egzotiška terapija

Taip, laisvasis nardymas dar daugeliui atrodo gana egzotiškas užsiėmimas. Bet iš tikrųjų nieko čia egzotiško nėra. Tuo gali užsiimti bet kuris žmogus. Mes nė vienas nežinome, kiek turime savyje resursų ir neišsemtų galimybių. 

Visai realu, kad kiekvienas galėtume išmokti išbūti po vandeniu nekvėpuodami ramybės būsenos 5 minutes. Atrasti dar neatrastas mūsų kūno galimybes be galo įdomu.

Laisvasis nardymas dar daugeliui atrodo gana egzotiškas užsiėmimas. Bet iš tikrųjų nieko egzotiško čia nėra. Tuo gali užsiimti bet kuris žmogus.

Turbūt visi esame pajutę, kad vandenyje kūnas lengviau atsipalaiduoja. Taip yra todėl, nes kai panardiname galvą į vandenį įsijungia vadinamas žinduolių nardymo refleksas. Dėl to natūraliai širdies ritmas iš karto sulėtėja, o kraujas iš galūnių perduodamas į širdį. 

Todėl vandenyje yra lengviau išbūti nekvėpavus, nes žmogui nekvėpuoti po vandeniu yra natūrali būsena. Smegenys, gavusios signalą, kad kūnas yra po vandeniu, sutelkia visus resursus, kad žmogus kuo komfortiškiau ir ilgiau išbūtų sulaikęs kvėpavimą. Bet šis refleksas neįsijungia, jei kvėpavimą sulaikome sausumoje.

Įdomu, ar yra atlikti kokie nors moksliniai tyrimai, kurie atsakytų, kokia įtaka būna mūsų kūnui, kai sulaikai kvėpavimą tokį ilgą laiką?

Manęs dažnai irgi klausia, ar aš šitaip elgdamasi su savo kūnu nepakenksiu jam. Paaiškinsiu paprastai - treniruotėse mes daugiausia mokomės ne kaip išbūti be deguonies, o kaip pakęsti ilgą laiką CO2 kiekį. 

Po vandeniu mums būna sunku ilgai išbūti ne todėl, kad trūksta deguonies, o todėl, kad padidėja CO2 kiekis ir jį norime iškvėpti. Bet, pasirodo, tas CO2 labai naudingas organizmui, jo nauda yra aprašoma knygose, moksliniuose straipsniuose.

Yra net specialūs gydymo būdai, kai CO2 padeda išgydyti tokias ligas kaip astma (Buteikos kvėpavimo metodas). Dabar populiarios įvairios kvėpavimo praktikos, atėjusios iš jogų, kurios taip pat susijusios su kvėpavimo sulaikymu.

Be to, sumažėjus CO2 kiekiui, sumažėja ir deguonies atsargos, o mažesnis CO2 kiekis sukelia hipoksiją, kitaip sakant deguonies trūkumą. CO2 padeda į kūno audinius geriau įsiskverbti deguoniui. Todėl dažnai po treniruočių stebiu, kokie būna paraudę žandai.

Taip pat ne paslaptis, kad CO2 suaktyvina parasimpatinę nervų sistemą, kuri yra atsakinga už atsipalaidavimą ir poilsį.

Po vandeniu mums būna sunku ilgai išbūti ne todėl, kad trūksta deguonies, o todėl, kad padidėja CO2 kiekis ir jį norime iškvėpti.

Lina, o kai išneriate - malonu vėl galėti kvėpuoti?

Anksčiau gal būdavo, dabar to jau nebesureikšminu. Žinote, gal didžiausias malonumas vėl įkvėpti oro būna tuomet, kai dalyvauji rekreaciniame nardyme ir neri į gylį. 

Tuomet išnirus tas pirmas įkvėptas oro gurkšnis atrodo labai svarbus. Jausmas būna toks, tarsi iš naujo išgyveni gimimo stadiją. Kai tiesiog neri po vandeniu baseine, kvėpavimo galimybė man jau nebėra tokia reikšminga. Galbūt todėl, kad po vandeniu esi negiliai ir bet kada gali greitai išnerti.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder