Osvaldas Bareikis

Tokijo žaidynių prizininkas O. Bareikis: „Sportas mane atgaivina“

Vienas iš trijų. Tokią frazę, kurią savo metu išgarsino 2008 m. Seimo Pirmininku tapęs Arūnas Valinskas, galima pritaikyti ir dziudo imtynininkui Osvaldui Bareikiui.

Plaukikas Edgaras Matakas, Valdo Gecevičiaus treniruojama golbolo rinktinė ir imtynininkas O. Bareikis. Būtent šios asmenybės lėmė, kad Lietuva iš Tokijo paralimpinių žaidynių grįžo su 3 bronzos medaliais.

Artėjantį sekmadienį 28-ąjį gimtadienį minėsiantis jaunas vyras besibaigiančius kalendorinius metus gali drąsiai įvardinti kaip sėkmingiausius savo karjeroje. Skirtingai, nei visas Lietuvos sportas.

Iš Ukmergės kilęs O. Bareikis tapo antruoju Lietuvos istorijoje dziudo imtynininku, kuriam pavyko iškovoti paralimpinių žaidynių medalį. 1996 ir 2004 m. bronzos medalius atitinkamai Atlantoje ir Atėnuose iškovojo Jonas Stoškus.

Ar O. Bareikis nusiteikęs pakartoti, o gal net pagerinti savo pirmtako pasiekimus?

„Tikrai noriu dalyvauti Paryžiaus žaidynėse. Ne tik dalyvauti, bet ir iškovoti medalį. Turiu tam tikrų minčių ir dėl 2028 m. Los Andželo žaidynių", - intriguoja 2016 m. savo kelią žaidynėse pradėjęs lietuvis.

Vis tik pasiekti panašius rezultatus lietuviams ateityje gali būti tik sunkiau. Paskubomis vykdyta neįgaliųjų integracija, pasak pašnekovo, sužlugdė žmonių su negalia sportą, o jaunų sportininkų - apskritai drastiškai mažėja.

Sportininkų šlovės spinduliuose po pergalių tradiciškai besišildantys politikai, pasak paralimpiečio, yra itin apleidę paralimpinį sportą ir juos ugdančius trenerius, o panaikinti specializuoti sporto centrai - viena didžiausių padarytų klaidų.

Už bronzinio pasiekimo Tokijuje ir Paryžiaus žaidynių planų slypi tik karingas O. Bareikio charakteris ir trenerio Algio Mečkovskio įdirbis.

Tvirtai ant tatamio ir gyvenimo kasdienybėje stovintis jaunas vyras jaučiasi dėkingumą visiems treneriams ir visiems geros valios žmonėms, kurie prisidėjo prie jo iškovoto bronzos medalio. Vienas iš tokių žmonių - Viktoras Petkus.

Verslininko, prieš 27 metus įkūręs plastikos gamybos įmonę „Litpolstar", ir sportininko O. Bareikio keliai susiėjo prieš gerus metus, kuomet Osvaldas ieškojo darbo pagal savo įgytą instruktoriaus-technologo specialybę.

„Osvaldas jau per pirmąjį darbo pokalbį paliko labai rimto vyruko įspūdį, kurį vėliau tik dar labiau sustiprino. Jis niekada pats nepasisakė, kad rimtai sportuoja.

Osvaldas vis atsiprašinėdavo, kad turi išvykti į treniruotes. Vėliau išsikalbėjome kad jam teko dalyvauti Rio de Žaneiro paralimpinėse. Taip ir sužinojome", - su šypsena bendradarbiavimo pradžią prisimena V. Petkus.

2016 m. metais Rio de Žaneire O. Bareikis užėmė 5 vietą ir turėjo tikslą Tokijuje pagerinti savo rezultatą. Sužinojęs, kad naujasis „Litpolstar" darbuotojas turi rimtų sportinių ambicijų, V. Petkus netruko pasiūlyti finansinę pagalbą ir lanksčias darbo sąlygas.

„Esu labai dėkingas V. Petkui ir visam kolektyvui. Kaip bebūtų, norint siekti aukščiausių tikslų, reikalingos sporto stovyklos, rimtas pasiruošimas, o viskas galiausiai atsiremia į finansus.

Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda tokių sporto entuziastų, kurie patiki mumis, paralimpiečiais", - kalba Tokijo žaidynių prizininkas.

„Kalbant apie darbą, Osvaldas yra labai kuklus, pareigingas ir darbštus. Jis labai gilinasi į jam paskirtas užduotis. Jeigu kažkas iškart nepavyksta, jis dirba tol, kol pats išsiaiškina visą procesą. Osvaldas yra labai susikoncentravęs darbui, nori tobulėti tai yra labai sveikintinas dalykas", - atskleidžia V. Petkus.

- Kodėl nusprendei pasirinkti dziudo? - paklausėme O. Bareikio

- Esu išbandęs daug sportų, bet kai atėjo laikas pasirinkti, nusprendžiau pasirinkti kontaktinę sportą šaką. Dziudo - universalus sportas, padedantis vystyti reakciją, ištvermę, raumenis, stabilumą.

- Kiek įtakos tavo sportininko keliui turėjo persikėlimas į specializuotą Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą?

- Tada sporto dar nebuvau atradęs. Aišku, su draugais pažaisdavome kieme krepšinį, futbolą ar dar kažką. Būrelį pradėjau lankyti Vilniuje.

Aišku, būnant dešimties, pradžioje buvo sunku be tėvų, nors ir grįždavau savaitgaliais į Ukmergę. Bet vėliau užsigrūdinau, supratau, kad čia yra draugai, mokytojai, kurie man padeda. Atradau daug veiklos, nėriau į sportą ir mokslą.

Specializuotoje mokykloje yra paprasčiau ir lengviau mokytis, sportuoti. Šitas žingsnis tikrai pasiteisino ir dabar yra blogai, kadangi ta sistema sugriauta.

Dabar, kai atsirado integracija į sveikuosius, labai sunku surinkti silpnaregius, akluosius, kurie išsibarstę po visą Lietuvą.

Tose mokyklose nėra pritaikytų sąlygų, o specializuotoje mokykloje buvo būtent tam apmokyti pedagogai. Visi sporto ir muzikos būreliai buvo po vienu stogu - buvo labai patogu.

- Kada supratai, kad sporte gali pasiekti kažko daugiau?

- Sportas visada ėjo šalia. Kad galiu daugiau, pajaučiau dar mokykloje. Pasiekus tam tikrą lygį, mane išleido treniruotis ne mokyklos, o miesto mastu. Tada pajaučiau, kad tas mano „lygis" yra dar mažas.

Nusprendžiau treniruotis ir dirbti tol, kol pasieksiu paralimpinį medalį. Į Londono žaidynes patekti nepavyko, Rio de Žaneire buvau penktas, o trečiasis kartas nemelavo.

Tiesa, mažai trūko, kad Tokijuje manęs visai nebūtų buvę. Nepavyko įveikti atrankos ir likau pirmas „po brūkšnio". Vis tik pavyko gauti vardinį kvietimą..

- Kaip pavyksta rasti motyvacijos po darbo dienos eiti į sportą salę ir nuosekliai treniruotis?

- Taip, išties sunku suderinti darbą, buitį ir sportą. Mano atveju, po darbo būnu pavargęs, bet sporte atsigaunu emociškai ir po treniruotės išeinu su gera nuotaika.

Kūnas būna pavargęs, bet psichologiškai jaučiuosi gerai. Sportas mane tarsi atgaivina. Pastovus tvarkaraštis yra bent 6 treniruotės per savaitę. Prieš varžybas treniruočių kiekis, žinoma, didėja.

- Kaip atrodė tavo kelias Tokijuje link bronzos?

- Viskas įvyko per vieną dieną. Teko kovoti su 4 varžovais. Juos sužinojau išvakarėse ištraukus burtus. Aišku, su treneriu analizavome visus galimus priešininkus.

Negalima atiduoti visų jėgų pirmai kovai, nes po to jų tiesiog pritrūks. Jeigu atvirai, nelabai pavyko paskirstyti tas jėgas. Pirmasis varžovas buvo ispanas Alvaras Lorenzas Gavilanas. Iki tol prieš jį buvau pralaimėjęs visus 3 kartus. Atidaviau 100 procentų jėgų, nes pirma kova yra dėl išlikimo.

Pralaimėjęs praktiškai netenki vilčių kovoti medalio ir jau turi laukti kitų varžovų malonės.

Po kovos buvau visiškai išsekęs. Nueinant nuo tatamio norėjosi griūti ant žemės, linko kojos. Mintyse galvojau, kad reikia eiti, o nugriūsiu kur nors pakampėje (šypsosi). Trenerio padedamas nuėjau į rūbinę.

Ten, kiek įmanoma, mane atgaivino kineziterapeutas. Po 15-20 min. vėl reikėjo eiti į kovą. Ten nebuvau atsigavęs - vos gaudžiau kvapą ir pralaimėjau būsimam čempionui uzbekui Feruzui Saidovui.

Vėliau turėjau laiko atsigauti ir trečioje kovoje buvo gera taktiška kova prieš japoną Takamasą Nagai. Pradžioje prieš jį pralaiminėjau taškais, bet pavyko pelnyti „Ippon" vertinimą ir laimėti. Po to turėjau pora valandų atsigauti ir pasiruošti prieš bronzinę kovą.

Dėl trečiosios vietos kovojau su Sakartvelo atstovu Giorgiu Kaldaniu. Prieš pusantro mėnesio „Grand Prix" ture buvau prieš jį pralaimėjęs, bet šįkart su treneriu pavyko labai gerai apgalvoti taktiką. Aš ėjau laimėti, o varžovas į dvikovą išėjo galbūt mintyse jau laimėjęs. Kova buvo labai atkakli ir aktyvi. Apibendrinant, labai daug psichologiškai davė pati pirmoji pergalė prieš ispaną, kuri suteikė labai daug tikėjimo.

- Kokie jausmai užplūdo laimėjus medalį?

- Sunku nupasakoti. Tai tiesiog nerealu. Tu nežinai, kaip jaustis pasiekus neįmanomą. Buvo daug laimės ir džiaugsmo. Apkabinau trenerį, gavau Trispalvę.

Jaučiau, kad Lietuvai įteikiau dovaną. Susigulėjus mintimis ir emocijoms, jaučiu, kad medalis įpareigoja, prideda atsakomybės.

Turiu būti pavyzdys kitiems. Kai esi medalininkas, visi prieš tave nori laimėti dar labiau. Bet aš mėgstu konkurenciją - kuo sunkiau, tuo man smagiau.

- Kokiems žmonėms esi dėkingas labiausiai?

- Savo pirmajam treneriui Petrui Čyžiui, kuris supažindino, kas dziudo yra apskritai. Jis buvo tikras dziudo entuziastas, nuo kurio viskas prasidėjo. Taip pat daug dirbome su treneriu Artūru Saku.

Jis labai įdomus žmogus, labai gilinasi į tai, ką daro ir labai nuoširdžiai atsiduoda savo darbui. Jis parodė, kad sportą galima atrasti ir pažinti iš kitos pusės. Žinoma, esu dėkingas ir dabartiniam treneriui Algiui Mečkovskiui, kuris vis dar turi kantrybės su manimi dirbti (šypsosi).

Labai noriu padėkoti ir direktoriui V. Petkui. Jis sudaro sąlygas lanksčias darbo sąlygas, rūpinasi, kad pasiruošimo varžyboms metu man nieko netrūktų. Direktorius supranta, kad sportas yra mano antras darbas.

- Ką manai apie tai, kad olimpiečių ir paralimpiečių premijos skiriasi net 7 kartus?

- Labai sunku lyginti ir apie tai kalbėti. Visos pusės šaudosi skirtingais argumentais ir kiekvieną argumentą galima apversti taip, kaip tau patogu.

Manau, kad 7 kartų atotrūkis, vien jau pažiūrėjus iš žmogiškos pusės, yra per didelis. Galbūt padidinus dėmesį ir finansavimą, neįgaliųjų sporte atsirastų daugiau norinčių sportuoti ir kažko siekti. Dabar dalis tiesiog renkasi dirbti samdomą darbą ir sportą pasilieka kaip laisvalaikio formą.

- Kur matai didžiausias valstybės požiūrio į paralimpinį sportą problemas?

- Šiuo metu trenerių darbas yra visiškai neapmokamas. Pavyzdžiui, mano treneris A. Mečkovskis su manimi dirba visiškai iš idėjos. Taip, jis turi vaikų grupę, iš to gauna kažkiek pajamų, bet kai su manimi važiuoja į stovyklas, varžybas, jis už tai nieko negauna.

Vilniaus miesto sporto centre vaikai gali sportuoti ik 19 metų, o po to - dėkis kur nori. Bėda ta, kad būnant 19 metų tik prasideda tas vadinamasis profesionalumas ir tiems vaikams nėra kur dėtis.

Skamba paradoksaliai, bet neįgaliųjų integracija sužlugdė mūsų sportą. Tikslas buvo gražus ir su daug pompastikos - visi gražiai bendrausime ir pan. Bet niekas nepagalvojo apie laukiančias pasekmes.

Tiesiog nebėra trenerių, kurie moka ir gali dirbti su neįgaliaisiais. Dabar jaunų sportuojančių neįgaliųjų skaičius yra labai sumažėjęs ir nežinia, kas laukia ateityje.

Po laimėto medalio teko lankytis Vilniaus miesto savivaldybėje.

Priėmime buvo Laura Asadauskaitė, golbolo rinktinė ir kiti Vilniuje gyvenantys Tokijo medalininkai. Meras Remigijus Šimašius paklausė, kaip galima pagerinti sporto situaciją Vilniuje. Pradėjome pasakoti, kas ir kaip. Pasakėme, kad neįgaliųjų treneriai savivaldybei nieko nereiškia.

Pasiūlėme, kad Vilniaus miesto sporto centre būtų įvestas popunktis, kuris leistų neįgaliesiems sportuoti ir sulaukus 19 metų.

Tu nežinai, kada gali tapti neįgalus. Pavyzdžiui, 15-likos tampi neįgalus, būdamas 17-18 susitaikai su nauju savo gyvenimu, pradedi sportuoti ir po metų turi išeiti iš sporto centro.

Užtektų papildyti vieną popunktį ir vien jau tai išspręstų nemažą dalį trenerių ir vaikų problemų. Taip yra padaryta kai kuriuose kituose miestuose, tačiau Vilnius, būdamas sostine, kažkodėl nenori imti pavyzdžio iš mažesnių miestų.

- Pagrindinį savo tikslą jau pasiekei. Kokia dabar tavo motyvacija sporte?

- Kartą paragavęs, negali sustoti (šypsosi). Norisi siekti dar vieno medalio, galbūt aukštesnės prabos. Juolab, kad tobulėti dar tikrai yra kur. Tokijuje visose dvikovose dariau klaidų, kurių reiktų išvengti.

Norisi iškovoti Lietuvai daugiau medalių ne tik paralimpinėse žaidynėse, bet ir Europos ir pasaulio čempionatuose.

Archyvų nuotr.

O.Bareikis. Stasio Petkaus nuotr.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder