Vienas paskutinių Stasio Danisevičiaus interviu: „Savo įvarčių aš niekada neskaičiavau“

Prisimindami vieną geriausių šalies futbolininkų, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos futbolo istorijoje, dalinamės atviru S.Danisevičiaus interviu, duotu dar 2017-aisiais.

60-metį tuomet šventusi Lietuvos futbolo legenda, bendraudama su Vilniaus „Žalgirio“ klubu, prisiminė savo karjeros vingius, ryškiausius ir sunkiausius momentus.

Vienas paskutinių S.Danisevičiaus interviu:

„Žalgirio“ gretose Stanislovas Danisevičius debiutavo 1976 metais ir kartu su reprezentacine Lietuvos futbolo komanda iš SSRS II lygos pirmenybių pakilo į aukščiausią lygą.

Puikia technika pasižymėjęs kūrybingas saugas meistrų komandoje SSRS čempionatuose iš viso sužaidė 288 rungtynes, pelnė 34 įvarčius bei atliko daugybę rezultatyvių perdavimų savo komandos draugams.

S.Danisevičiaus teigimu, būtent perdavimai jo žaidime buvo pats ryškiausias elementas.

„Savo įvarčių aš niekada neskaičiavau ir jų nesureikšminau. Aišku, buvo malonu įmušti geriausiam SSRS vartininkui Rinatui Dasajevui, bet dar maloniau – atlikti tokį perdavimą, po kurio komandos draugui nebelieka nieko kito, tik nukreipti kamuolį į vartus.

Atvirai pasakysiu, net nepamenu, kada ir kam įmušiau pirmą savo įvartį „Žalgirio“ komandoje, tačiau puikiai atsimenu, kaip Minske žaisdami su vietos „Dinamo“ ekipa vienos atakos metu atlikome net 28 perdavimus iš eilės.

Tai buvo pats geriausias mūsų „Žalgirio“ žaidimo bruožas“, – teigė rugsėjo 17 dieną 60-ąjį gimtadienį šventęs S.Danisevičius.

Paklaustas apie jubiliejų legendinis žalgirietis atskleidė, kad tikėjosi išvengti didelio dėmesio ir jokios šventės neplanavo. Tačiau čia iniciatyvos ėmėsi gimtojo Panevėžio „Ekrano“ senjorų komandos nariai.

S.Danisevičiaus 60-mečio proga „Ekrano“ senjorai LFF stadione 2017 m. rugsėjį išmėgino jėgas su Vilniaus „Prelegentais“. Simboliškai į aikštę išbėgo ir šventės kaltininkas.

1979 ir 1984 m. geriausiu Lietuvos futbolininku pripažinto žalgiriečio kelias į futbolo aukštumas prasidėjo gimtajame Panevėžio mieste. Kaip ir absoliuti dauguma to meto vaikų, S.Danisevičius pirmuosius futbolo įgūdžius gavo kiemo ir gatvės futbolo varžybose.

„Rimtai futbolu užsiiminėti pradėjau tik patekęs į Panevėžio sporto mokyklos futbolo komandą. Tuo metu buvau penktokas. Tiesa, tai neturėtų stebinti, nes tuo metu į futbolą buvo visi priimami tik nuo penktos klasės.

Buvo akcentuojama, kad taip daroma dėl galimai žalingos futbolo įtakos vaikų fiziologijai. Anksčiau treniruotis nebuvo leidžiama. Tad iki to laiko vaikai gainiodavo kamuolį kiemuose.

Aš irgi nebuvau išimtis, futbolą kieme žaisdavau nuo ryto iki vakaro. O tuo pačiu dar spėjau išmėginti ir kitas sporto šakas. Pirmiausia nuėjau į baseiną, lankiau šuolių į vandenį treniruotes, bet man ten nepatiko.

Nemėgau šokinėti į vandenį. O po to patekau į gimnastikos būrelį sporto mokykloje. Ten praleidau dvejus metus ir galiausiai pasukau į futbolą.

Beje, tik atėjęs į futbolo treniruotes jau mokėjau techniškai smūgiuoti visa pėda, ją įtempęs. Manęs niekas to nemokė, bet gimnastikos treniruotės nenuėjo veltui“, – prisimindamas pirmuosius žingsnius futbolo aikštėse teigė S.Danisevičius.

„Kita vertus, galima sakyti, kad manyje buvo futbolininko genai. Nebuvau pirmas giminėje pradėjęs žaisti futbolą. Mūsų giminėje Panevėžyje netrūko futbolininkų.

Vyriausias pusbrolis Algirdas Kunčina su Panevėžio „Statyba“ du kartus tapo Lietuvos čempionu. Pamenu, kad nuo mažų dienų kartu su tėčiu lankydavausi stadione, stebėdavau visas rungtynes, ne tik Panevėžyje, bet ir kituose Lietuvos miestuose.

Tuo metu susidomėjimas futbolu Lietuvoje buvo labai didelis. Kai paaugau po vyrų rungtynių griebdavome kamuolį ir patys bandydavome pakartoti matytų futbolo dvikovų epizodus.“

– Ar jūsų vaikystėje Panevėžyje buvo žinomas „Žalgirio“ komandos vardas?

– Realiai, tuo metu mes neturėjome jokios informacijos, gyvenome tuo ką matėme savo miesto stadione. „Žalgirį“ per televizorių pamačiau būdamas septintoje ar aštuntoje klasėje.

Netrukus jau ir pats pradėjau dalyvauti vyrų futbolo varžybose, su Panevėžio „Statyba“, vėliau perėjau į to paties miesto „Ekrano“ komandą.

Tačiau tuo metu dar tikrai nežinojau, kad ateityje žaisiu „Žalgirio“ meistrų komandoje. Viduje gal ir brendo toks pasiryžimas, bet niekas man negalėjo suteikti garantijų.

Ryškesnį įspūdį apie „Žalgirį“ susidariau po tradicinio žiemos turnyro Panevėžyje, kuriame be „Statybos“ ir „Ekrano“ dalyvavo Klaipėdos „Atlanto“ ir Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai.

Pamenu, kad po turnyro mane pasikvietė pasikalbėti tuometinis „Žalgirio“ vyriausias treneris Algirdas Klimkevičius. Išgirdus šią žinią man net kojas pakirto. Jis pasakė, kad žaidimo prasme viskas yra gerai, reikėtų tik pagerinti fizines kondicijas. Paklausė, ar sutikčiau papildomai treniruotis. Manęs įkalbinėti nereikėjo. Nuo to pokalbio ir prasidėjo mano kelias į „Žalgirį“.

Po to visas moksleivių atostogas praleisdavau Vilniuje, dalyvaudavau specialiose treniruotėse su žalgiriečiais. Nebuvau toks vienas, A.Klimkevičius surinkdavo visus geriausius jaunus Lietuvos futbolininkus. Per jo rankas praėjo daug talentų, bet liko tik tie, kurie labiausiai to norėjo.

– Kokia buvo pirmoji pažintis su „Žalgirio“ meistrais?

– Įsiminė pirma treniruotė su „Žalgiriu“. Buvau devintokas, švelniai tariant, labai lieknas. Tuometinis „Žalgirio“ saugas Petras Glodenis išvydęs mane net mestelėjo treneriui „iš kur atsivežėt šitą groblų rinkinį?“. Bet kai pradėjome žaisti, požiūris pasikeitė. Pamatė, kad gerai valdau kamuolį, suprantu žaidimą.

Po vieno pasižaidimo priėjo ir Juzefas Jurgelevičius, paklausė, iš kur atvykau, kas mane išmokė žaisti vienu lietimu. O man šiuos futbolo pagrindus suteikė pirmasis treneris Algimantas Balilionis. Šiuo atžvilgiu tikrai labai pasisekė.

Jis buvo griežtas techniško futbolo šalininkas. Jo žodžiais, fiziškai ir taktiškai tobulėti galima visada, o technikos pagrindus reikia įgauti kuo ankstesniame amžiuje. Tad ir visos mūsų treniruotės būdavo su kamuoliu. Valdymas, driblingas, judesiai. Ir viską jis pats asmeniškai mums parodydavo.

Man iš pradžių niekas nieko nežadėjo. Turėjau slaptą svajonę žaisti „Žalgiryje“, bet norint ją įgyvendinti reikėjo daug ir sunkiai dirbti.

Natūralu, kad taip dirbant susiformavo geri kamuolio valdymo įgūdžiai. Tiesa, iš pradžių labai trūko fizinio pasirengimo, bendraamžių varžybose kitų miestų komandos mus nuolat įveikdavo, bet treneris ramino, kad po metų kitų mes diktuosime savo sąlygas. Taip ir buvo.

– Koks buvo jūsų perėjimas iš vaikų į suaugusiųjų futbolą?

– Tuo laiku buvo paprasčiau nei dabar, nes tada Lietuvoje buvo tik dvi meistrų komandos, tad faktiškai visi geriausi Lietuvos žaidėjai privalomu būdu atsidurdavo „Žalgiryje“ arba „Atlante“. Konkurencija buvo milžiniška, meistrų komandose įsitvirtindavo tik patys geriausi, atkakliausi. Kita vertus futbolo piramidė taip pat veikė labai efektyviai.

Talentingiausi jauni žaidėjai buvo kviečiami į Panevėžio sporto internatą, kituose miestuose veikė sporto mokyklos. Aš likau ištikimas savo treneriui ir atsilaikiau prieš visas sporto internato vadovų viliones.

Būdamas 16 metų debiutavau Lietuvos pirmenybėse su Panevėžio „Statybos“ komanda. Žaidžiau pagrindinėje sudėtyje, bet ne todėl, kad buvo toks nurodymas, tiesiog buvau to vertas.

Po metų „Statyba“ pradėjo byrėti, tad perėjau į „Ekraną“. 1974-1975 m. žaidžiau šioje komandoje, abu sezonus iškovojome medalius. 1975 m. įstojau į Kūno kultūros institutą, žaidžiau Kauno „Atleto“ komandoje. O po metų pravėriau ir „Žalgirio“ duris.

– Ar lengvai radote savo vietą pajėgiausioje Lietuvos futbolo komandoje?

– Man iš pradžių niekas nieko nežadėjo. Turėjau slaptą svajonę žaisti „Žalgiryje“, bet norint ją įgyvendinti reikėjo daug ir sunkiai dirbti. Treniravausi papildomai, pagal A.Klimkevičiaus sudarytą treniruočių planą, kiekvieną dieną pradėdavau specialia mankšta, individualiomis treniruotėmis ir to darbo rezultatai buvo labai ryškūs. 1976 m. pradžioje sulaukiau kvietimo prisijungti prie „Žalgirio“ komandos, bet debiuto teko ilgokai palūkėti.

Pamenu pirmas rungtynes Vilniaus Centriniame stadione, tada jaučiausi kaip kitoje planetoje. Daugybė žiūrovų, audringos emocijos, didesni greičiai. Įspūdžiai tikrai liko nepamirštami. Tačiau pavyko susidoroti su jauduliu ir sezoną jau baigiau pagrindinėje „Žalgirio“ komandoje.

Be to, vyresni žalgiriečiai buvo tikrai draugiški, gerai priėmė, neatstūmė ir noro žaisti futbolą neatmušė. Jei suklysdavau, nepriekaištaudavo, patardavo, pagirdavo.

1977 m. „Žalgirio“ vyriausiu treneriu vietoje A.Klimkevičiaus buvo paskirtas Benjaminas Zelkevičius. Mano santykiai su juo nuo pat pradžių nebuvo patys geriausi, nes baigęs vidurinę mokyklą atsisakiau kvietimo stoti į Vilniaus Pedagoginį institutą ir žaisti jo treniruojamoje „Šviesos“ komandoje. Tad iš pradžių teko pasėdėti ant atsarginių suolelio, įrodinėti savo vertę treniruotėse.

Nors tais metais mes laimėjome SSRS II lygos pirmenybes, bet man jis nebuvo labai vykęs, sužaidžiau tik 25 rungtynes iš 43. Jaučiau, kad esu vertas didesnio pasitikėjimo, bet treneris manęs dažnai nepastebėdavo.

Po sezono netgi norėjau išvykti iš „Žalgirio“, bet komandos vadovai įkalbėjo pasilikti. Po to padėtis gerėjo, žaidžiau vis daugiau, o 1979 m. įrodžiau, kad galiu būti komandos lyderiu.

Tais metais „Žalgiryje“ sužaidžiau 41 rungtynes, pelniau 10 įvarčių, mane išrinko geriausiu Lietuvos futbolininku. Aš žinojau, kaip noriu žaisti futbolą, reikėjo, kad ir treneriai tai suprastų ir netrukdytų.

– Kaip nutiko, kad geriausias 1979 m. Lietuvos futbolininkas 1980 metus praleido ne „Žalgirio“, o Smolensko „Iskros“ gretose?

– 1979 m. baigiau institutą, po to Lietuvos rinktinė SSRS tautų spartakiadoje užėmė 6 vietą, tapome sporto meistrais, bet iš karto po tų varžybų man reikėjo išvykti į karinę stovyklą. Ten turėjau būti du mėnesius, būčiau gavęs atsargos karininko laipsnį ir tiek.

Bet B.Zelkevičius sakė, kad viską sutvarkys ir kartu su komanda išvykau į Kemerovą, kur vyko eilinės SSRS I lygos rungtynės.

Kai grįžau į Lietuvą, paaiškėjo, kad esu ieškomas kaip vengiantis karinės tarnybos. Kilo didelis šurmulys, apie tai sužinojo Smolensko „Iskra“ komandos vadovas ir greitai apsisukęs pasiekė, kad per dvi savaites atvykčiau atlikti karinę tarnybą į Smolenską. Taip patekau į armiją.

Bet aš dėl to tikrai nesigailiu. Man tai buvo pati geriausia futbolo mokykla. Tuo metu „Iskroje“ žaidė daug SSRS aukščiausios lygos futbolininkų, tokių pat „karių“ kaip ir aš.

Pagal sudėtį ir pajėgumą, galėjome laisvai rungtyniauti ir SSRS aukščiausioje lygoje. Ten aš ūgtelėjau kaip futbolininkas, nes žaidėme be jokios įtampos, savo malonumui. Žaidžiau daug, pagrindinėje sudėtyje, taip kaip norėjau ir galėjau.

Po to sezono sulaukiau pasiūlymų iš įvairių Sovietų Sąjungos futbolo komandų. Mane kvietėsi ir tuometiniai SSRS čempionai Minsko „Dinamo“, ir Maskvos „Torpedo“, ir kiti Rusijos bei Ukrainos futbolo klubai. „Dinamo“ vyriausias treneris Eduardas Malofejevas siūlė labai geras sąlygas – butą miesto centre, nuosavą automobilį ir pan.

Buvau beveik apsisprendęs keltis į Minską, juo labiau, kad „Žalgiris“ su manimi visiškai nekontaktavo. Tik kai sužinojo, ką man siūlo „Dinamo“, sujudo ir „Žalgirio“ vadovai. Susitikome, aptarėme sąlygas ir sukirtome rankomis. Tad po armijos grįžau į Vilnių.

1981 m. sezoną pradėjome keturiomis pergalėmis, žengėme pirmoje vietoje, bet po gero starto prasidėjo nuopuolis. Esu įsitikinęs, kad jau tais metais galėjome pakovoti dėl patekimo į aukščiausią lygą, bet B.Zelkevičius nusprendė pakeisti treniruočių metodiką ir smarkiai padidino fizinius krūvius. Nuo tų bėgiojimų visiems be išimties pakirto kojas, kamuolio per treniruotes faktiškai nematydavome.

Po pirmo SSRS I lygos pirmenybių rato balansavome ant iškritimo ribos. Galiausiai prastais komandos rezultatais susirūpino net ir partijos Centro komitetas. Buvo sukviestas pasitarimas, o jo metu vyresni žaidėjai tiesiai pasakė, kad treniruotėse nebeliko vietos futbolui, vien tik lengvoji atletika.

Po to susirinkimo treniruočių pobūdis kardinaliai pasikeitė. Nebeliko bėgimo pratimų, tik žaidimai su kamuoliu, smūgiai į vartus, standartinės situacijos ir panašiai. Tą sezoną baigėme šeštoje vietoje. Neabejoju, kad jei ne ta duobė sezono viduryje, būtume patekę ir į aukščiausią lygą.

Galiausiai savo tikslą pasiekėme 1982 metais. O 1983 m. debiutavome SSRS aukščiausioje lygoje. Beje, sezono pradžioje vyresni komandos futbolininkai sukilo prieš B.Zelkevičių ir pasiekė, kad jis pasitrauktų iš komandos.

Pirmame ture mums vadovavo Stasys Ramelis. Jis prieš rungtynes Taškente paprasčiausiai pasakė „žaiskite savo žaidimą ir viskas bus gerai“. Taip ir buvo, parsivežėme tašką. Kai atėjo Algimantas Liubinskas, jis mums irgi netrukdė žaisti ir rezultatai buvo puikūs, po pirmo rato žengėme pirmoje vietoje.

Tuo metu mes jau buvome subrendę pergalėms, susižaidę, mums tik reikėjo netrukdyti, laiku atlikti vieną ar kitą keitimą. Gynime solidžiai žaidė Valdas Kasparavičius, Arvydas Janonis, Kęstas Gražulis, Rimas Turskis, saugų grandyje su manimi rungtyniavo Algis Mackevičius, atsiskleidė Vidmantas Rasiukas, Stasys Baranauskas, puolime siautėjo Sigitas Jakubauskas.

Buvome tikrai pribrendę aukščiausiai lygai. Nors prieš pirmas rungtynes buvo visokių kalbų, bet mes įrodėme, jog žaisdami savo žaidimą, laikydami kamuolį, kombinuodami, galime sudoroti net ir pajėgiausias Sovietų Sąjungos komandas.

– Koks gi buvo tas „Žalgirio“ žaidimas, kokios jo esminės savybės?

– Kamuolio kontrolė ir tikslūs, trumpi perdavimai. Mes net ir žaisdami išvykose vienos atakos metu padarydavome po 20 perdavimų, neleisdami varžovams prisiliesti prie kamuolio. Pamenu, kaip Minske laimėjome 2:1, o vienos atakos metu atlikome net 28 perdavimus. Visi buvo tiesiog „apšalę“ nuo tokio vaizdo, nes „Dinamo“ buvo šalies čempionai, geriausia to meto SSRS futbolo komanda.

Tuo metu toks žaidimas Sovietų Sąjungoje buvo absoliuti naujovė, panašiai rungtyniavo tik Maskvos „Spartak“. Sovietinis mąstymas reikalavo bėgti, spausti, lipti per galvas. Smegenų tokiam žaidimui nereikėjo.

Galima sakyti, kad mes pralenkėme laiką, nes tik po kelių dešimtmečių geriausios Europos komandos pradėjo propaguoti kamuolio kontrolę, tiksliais perdavimais vienu-dviem lietimais pagrįstą žaidimą.

Manau, kad ir šiais laikais mūsų futbolininkams derėtų rimtai padirbėti tobulinant šį elementą, nes be jo gražaus, kombinacinio futbolo nepažaisi.

Tai nebuvo naujas, mūsų išrastas „Žalgirio“ žaidimas. Tokį stilių propagavo J.Jurgelevičius, kurį „Žalgiryje“ galiu vadinti savo mokytoju. Jis irgi siekė, kad komanda žaistų vienu-dviem lietimais, neužlaikytų kamuolio.

Perdavimo kultūra buvo paties aukščiausio lygio, šiam futbolo elementui buvo skiriama daug dėmesio treniruotėse.

Manau, kad ir šiais laikais mūsų futbolininkams derėtų rimtai padirbėti tobulinant šį elementą, nes be jo gražaus, kombinacinio futbolo nepažaisi. Mes niekada nebuvome patys greičiausi ar stipriausi.

Nebuvome bėgikai, Sovietų Sąjungoje buvo daug stipresnių ir greitesnių. Bet mes žaisdavome futbolą ir bent jau savo stadione buvome labai rimta jėga. „Žalgirio“ stadione krisdavo net ir pajėgiausios Sovietų Sąjungos komandos.

Be abejo, tai nereiškia, kad „Žalgiryje“ žaidė kažkokie ypatingi futbolo talentai. Mums užteko trijų žaidėjų aikštės viduryje, kurie „suktų“ visą žaidimą. Tai ir dariau aš, A.Mackevičius ir V.Rasiukas. Kai prisijungė Arminas Narbekovas, mes įgijome dar vieną labai pavojingą ginklą, suteikusį lankstumo mūsų atakoms.

Jis buvo techniškas, greitas, kūrybingas, mokėjo žaisti vienas prieš vieną. Jau galėjome ir ilgesniu perdavimu pasiųsti kamuolį gynėjams už nugarų, ne tik trumpais perdavimais žaisti. Mes jam padėjome įsitvirtinti komandoje, bet jis ir pats buvo labai talentingas. Tokių talentų Lietuvoje gimsta labai nedaug ir labai retai. Bent jau šiais laikais net panašaus futbolininko nematyti.

– Tačiau 1984 m. komanda žengė žingsnį atgal. Kas nutiko?

– Negaliu kalbėti už visą komandą, tik apie save. Prieš sezoną A.Liubinskas ėmėsi rimtai treniruoti komandą, užkėlė fizinius krūvius ir per vieną treniruotę man plyšo dvigalvis šlaunies raumuo. Nuplyšo visiškai, kartu su nervu.

Skausmas buvo nepakeliamas, regis, buvau net ir sąmonę praradęs. Po tos traumos mane faktiškai jau buvo nurašę, mažai kas galvojo, kad sugrįšiu į futbolą, ką jau kalbėti apie SSRS aukščiausią lygą.

Bet aš užsispyriau, nusprendžiau nepasiduoti. Susiradau pažįstamą fizinės reabilitacijos specialistą, kiekvieną dieną važiuodavau į Kauną, atlikdavau specialius pratimus, mankštinau, gaivinau raumenį.

Iš pradžių dešinės kojos beveik nejaučiau, lipant laiptais koja kliūdavo už pakopų. Bet po truputį raumuo atsigavo, nors tiesą sakant, koja jau niekada nebuvo tokia pat kaip iki traumos, bet žaisti galėjau.

Treniravausi individualiai, tik prasidėjus sezonui grįžau į komandos treniruotes, tiesa, iš pradžių žaidžiau už dublerius. A.Liubinskas pažiūrėjo vienas rungtynes ir pasakė, kad jau laikas grįžti į pagrindinę komandą, kuriai sezono pradžia buvo labai nesėkminga.

Po sunkaus starto tais metais Aukščiausioje lygoje užėmėme šeštą vietą, o aš dar kartą buvau išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Iki šiol manau, kad jei nebūtume klupę sezono pradžioje, tais metais būtume pakovoję ir dėl medalių.

– Po kelių metų „Žalgiris“ pagaliau iškovojo SSRS čempionato medalius, bet jūsų toje komandoje jau nebuvo.

– Apie tą 1986 m. išsiskyrimą su „Žalgiriu“ jau ir taip daug visko prirašyta. Tai buvo tiesiog vieno žmogaus asmeninis kerštas ir tiek. Nejaučiu kažkokios nuoskaudos, kad nesulaukiau geriausių „Žalgirio“ metų.

Be abejo, apmaudu, kad net nesulaukęs 29 metų tapau nereikalingu. Tikrai dar galėjau žaisti ir padėti komandai. Vietoje to teko ieškoti laimės užsienyje, po to dar kelis metus žaidžiau Klaipėdos „Atlante“, bet ten jau buvo nebe tas futbolas. Galiausiai supratau, kad reikia ieškoti kitų gyvenimo kelių.

Esu tikrai laimingas, kad būdamas 34 metų turėjau galimybę apsivilkti Lietuvos nacionalinės rinktinės aprangą

Paragavau trenerio duonos Vilniaus „Žalgirio“ futbolo mokykloje, o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę sulaukiau kvietimo prisijungti prie „Panerio“ futbolo klubo, dar ir pats kelis metus savo malonumui jame pažaidžiau, bet galiausiai nusprendžiau padėti tašką futbolininko karjeroje.

Esu tikrai laimingas, kad būdamas 34 metų turėjau galimybę apsivilkti Lietuvos nacionalinės rinktinės aprangą, žaidžiau pirmose oficialiose rungtynėse su Šiaurės Airija, prisidėjau prie pirmo istorinio iškovoto taško pasaulio čempionato atrankos varžybose.

Apskritai, dėl savo kaip futbolininko karjeros neturiu jokių apgailestavimų. Gyvenime būna pakilimų ir nuosmukių, iš kurių reikia pasimokyti. „Žalgiris“ man buvo svajonių komanda, o jos vaidmuo buvo svarbus ne tik futbole.

Tai buvo tikra lietuvybės tvirtovė. Mes žaidėme Sovietų Sąjungos pirmenybėse, bet žaidėme už Lietuvą. Juk ir mūsų stadione pirmiausia suskambėjo lietuviški šūkiai, dainos. Tad iš to laikotarpio liko tikrai malonūs prisiminimai.