„Klasco“: situacija labai sudėtinga, bet darbuotojų kol kas neatleidžiame

Ar „Klasco“ krovė baltarusiškas trąšas?

Anksčiau krovėme Baltarusijos bendrovės „Grodno Azot“ trąšas, tačiau dėl sankcijų jų nebeturime jau daugiau kaip metus. Dėl to patyrėme nemažų nuostolių. Per metus turėdavome apie pusę milijono skystų trąšų, kurių krova lengva ir savikaina maža. Truputį kraudavome ir „Belkalio“ trąšų - per metus apie 50-60 tūkst. tonų. Šiandien ir jų nebeturime.

Kokie 2021-ieji buvo „Klasco“, palyginti su 2020-aisiais?

Jie buvo kupini iššūkių: krova mažėjo, nors pasisekė prisitraukti nedideles partijas kitų krovinių ir šiek tiek amortizuoti netektis. Rezultatai nebuvo tokie optimistiški, kokių norėtųsi, bet išgyvenome.

Kaip sekėsi dirbti Smeltės pusiasalyje, kokia krova ten vyksta?

Ten viena krantinė išnaudojama 100 proc. Joje kraunamas metalo laužas ir Baltarusijos metalo produkcija - armatūra ir viela. Prie kitų krantinių, kadangi ten nėra reikiamo gylio, aptarnaujami maži laivai, dažniausiai kraunamos fasuotos trąšos, medienos dirbiniai. Šios krantinės tokiems kroviniams išnaudojamos 80-90 proc.

Patirti nuostoliai

Ar patyrėte kokių nors nuostolių dėl pandemijos?

Taip. Sergamumas žmonių buvo didelis, daug jų buvo saviizoliacijoje. Stengėmės nestabdyti gamybos ir krauti samdydami papildomai rangovų organizacijas. Tai, žinoma, padidino mūsų sąnaudas, bet užtat nesustojome.

Kai kurių darbų teko ir atsisakyti. Jeigu matai, kad neturi tiek darbuotojų, kad galėtum apdoroti krovinį, pavyzdžiui, iškrauti vagonus, turi jo atsisakyti. Tačiau palyginti su tuo, kas vyksta kitose verslo srityse, pas mus dar galima kentėti. Vis dėlto mums pavyko išlaikyti krovos apimtis ir nenuvilti klientų.

Ar patyrėte kokių nors nuostolių dėl geopolitinės situacijos?

Situacija labai sudėtinga. Baltarusijos rinka yra beveik visai uždaryta, kroviniai iš Rusijos, Kazachstano į Klaipėdą iš viso nepatenka. Aiškinama, kad geležinkeliai neturi pakankamo pralaidumo. Tačiau ir anksčiau Klaipėdoje apdorodavome labai didelį kiekį krovinių, atgabentų iš kaimynų Rytuose, o pralaidumas šiandien tikrai nėra sumažėjęs. Be to, krova Kaliningrado uoste taip pat nėra sumažėjusi.

Dėl tokios geopolitinės situacijos kenčia ne tik „Klasco“, bet ir visas Klaipėdos uostas. Prognozuoti, per kiek laiko viskas sugrįžtų į vėžes pagerėjus geopolitinei situacijai, sunku.

Kitas dalykas, esant tokiam sudėtingam laikmečiui tikrai nepriimtini tokie papildomi iššūkiai kaip geležinkelio tarifų ir žemės nuomos mokesčio didinimas. Šiandien reikėtų galvoti, kaip uostas galėtų išlaikyti konkurencingumą. Lazda turi du galus. Gali pakėlęs mokesčius tam tikru momentu uždirbti, bet po kelių mėnesių iš viso nieko nebegauti. Mes bandome kalbėti su visomis šalies institucijomis, gal pavyks rasti kokią nors kompromisinę išeitį.

Ar patyrėte kokių nors nuostolių dėl to, kad Aplinkos apsaugos departamento reikalavimu turėjote atsisakyti Rusijos palaidos geležies rūdos krovos?

Taip. Geležies rūdos krova buvo mūsų ilgalaikis projektas. Kol buvo surastas šitas klientas, dirbta penkerius metus. Vienu sprendimu nubrauktas didžiulis įdirbis.

Tačiau reikėtų vertinti ne vien tik tai, kiek mūsų įmonė prarado, o kiek visa Lietuva patyrė nuostolių. Per metus buvo pervežama 1,5-2 mln. tonų geležies rūdos. Tiek krovinių neteko AB „Lietuvos geležinkeliai“. „Klasco“ iš šio krovinio naudos gaudavo mažiausiai. Galima paskaičiuoti, kiek nuostolių patyrė ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija netekdama dalies rinkliavų. Dabar, kai nebebus ir „Belkalio“ trąšų, mažėja kitų krovinių srautai, sunku net įsivaizduoti, kiek nuostolių bus patirta. Jeigu ne geopolitinė situacija, „Klasco“ turėtų galimybę pakeisti šį krovinį.

Praėjusią savaitę kreipėmės į aplinkos ir susisiekimo ministrus, atkreipdami jų dėmesį, kad Aplinkos apsaugos departamento ir Aplinkos apsaugos agentūros veiksmai, pertekliniai aplinkosaugos reikalavimai dar labiau blogina ir taip sudėtingą situaciją dėl pandemijos bei geopolitikos. Valstybės institucijų tikslai ir veiksmai turi būti suderinti galvojant, kaip gyvensime po kelerių metų, nes krovinių srautai Klaipėdos uoste ir taip nuolat mažėja. Šiandien tai pagrindinis iššūkis ne tik mums, bet ir kitoms uosto įmonėms, galiausiai lemsiantis darbo vietų praradimus ir mažesnį mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą.

Trąšų terminalą pritaikė grūdams krauti

Kokius pernai metų įvykius bendrovėje išskirtumėte kaip reikšmingiausius?

Įvertinę susidariusią situaciją dėl trąšų, jų terminalą perdarėme į grūdams krauti skirtą terminalą. Investavome į naujas technologijas ir naujus įrenginius. Manome, kad reikia orientuotis į lietuvišką, galbūt ir ukrainietišką produktą. Jau pradėjome bendradarbiauti su Ukrainos bendrovėmis. Kol kas ir šita situacija neaiški, nes Baltarusija blokuoja vagonų atėjimą iš ir į Ukrainą, o kito kelio vežti produktą į mūsų uostą nėra. Kol kas tame grūdų terminale krova vykdoma.

Kodėl nesidalina pelnu?

Ar pavyko įgyvendinti visus pernai metų bendrovės planus, ar kažką perkėlėte į šiuos metus?

Iš principo, ką buvome susiplanavę dėl investicijų, dėl gamybos tobulinimo, įvykdėme, nors laikmetis labai sunkus. Metų pabaigoje vieniems darbuotojams atlyginimus padidinome 6 proc., kitiems - 14-16 proc. Žinoma, jeigu ne ta geopolitinė situacija, jeigu ne kylančios energijos resursų kainos, ko gero, būtume radę galimybę ir daugiau padidinti. Matydamas padidėjusias sąnaudas, privalai skaičiuoti, kiek ir ar išvis gali didinti atlyginimus, kad įmonė galėtų funkcionuoti. Kitos uosto ir logistikos įmonės šiandien jau kalba apie darbuotojų atleidimą, ne apie atlyginimimų kėlimą ar premijas.

Dokininkų profsąjungos atstovai sako, kad „Klasco“ gavo pelno ir juo nesidalina su darbuotojais.

Nežinau, iš kur atėjęs šis požiūris. Ar mes matome, kad kokie bankų ar paslaugų centrų darbuotojai piketais reikalautų, kad su jais būtų pasidalinta šimtamilijoniniais pelnais? Du nelyginami dalykai yra tai, kokią kapitalo grąžą gauna akcininkas ir kokią naudą darbuotojas. Akcininko kapitalas ir už tai jis gauna grąžą. Jeigu užsodinai braškėmis lauką, norėsi nusiskinti braškę ir paragauti. Jeigu ji neužaugo, prarandi tai, ką buvai įdėjęs.

Reikia suprasti, kad akcininkui rūpi įmonė. Jis turi sukaupti kapitalą, kad galėtų daryti investicijas, jam reikia skolintis iš banko. Negalima visko, ką uždirbai, pravalgyti. Reikia žiūrėti į priekį, kad turėtum ką investuoti. Priešingu atveju įmonė atsilaikys dvejus trejus metus ir užsidarys. „Nesidalija“ - labai siauras požiūris žmogaus, nekūrusio ir neturėjusio savo verslo.

13-ojo atlyginimo nemokėjo

Ar sunkios buvo derybos dėl kolektyvinės sutarties?

Ją pasirašėme pernai. Tam reikėjo, kad susitartų abi pusės.„Klasco“ turi tris atskiras profsąjungas. Gerai, kad mums pavyksta diskutuoti, rasti kompromisus. Derybos tikrai nebuvo lengvos, truko beveik keturis mėnesius. Kol kas kokie nors pakeitimai nenumatomi. Jeigu vienas partneris reikalauja perteklinių dalykų, o kitas jaučiasi esantis viršesnis už jį, jeigu nerandama kompromiso, sutartis niekada nebus pasirašyta. Tai dviejų partnerių lygiateisis sprendimas ir laisva valia.

Ar vis dar mokate darbuotojams vadinamuosius 13-ąjį ir 14-ąjį atlyginimus, ar skiriate lėšų jų sveikatai?

Vadinamasis 14-asis atlyginimas visada būdavo skiriamas einant atostogauti. Prieš kelerius metus kartu su profsąjungomis nusprendėme, kad tas atlyginimas turi būti įtrauktas į darbo užmokestį. Todėl jo kaip atskiro mokėjimo nebeliko.

Kol dar nebuvo tokios geopolitinės situacijos, pernai už 2020 metus mes išmokėjome 13-ąjį atlyginimą. Šiemet jo už 2021-uosius nemokėjome, nes dėl jau minėtų geopolitinių ir ekonominių priežasčių patiriame didelių iššūkių, ateitis visiškai neaiški ir sunkiai prognozuojama.

Esant tokiai situacijai, dar nesirenkame sprendimo atleisti žmones, nors krova sumažėjusi ir toliau gali mažėti. Kiekvienas žmogus yra vertybė, nes jis viską sukuria. Geriau šiandien šiek tiek pasispausti, bet bandyti išlaikyti darbo vietas, nors krovai mažėjant gali tekti peržiūrėti ir šią sritį.

Darbuotojų sveikatai mes visą laiką skyrėme lėšų. Ir dabar išlaikėme visas socialines garantijas, sveikatos draudimą taip pat. Nė vieno punkto iš savo socialinės programos neišbraukėme ir neplanuojame to daryti. Darbuotojas neįsivaizduoja, kiek įmonė turi sumokėti, kad jis būtų apdraustas, kad nutikus nelaimei turėtų lėšų.

Ar pradėjote dialogą su visomis trimis profsąjungomis?

Man kartais net keista, kad jos sako, jog per mažai komunikuojame. Pernai balandžio 16 d. pasirašėme kolektyvinę sutartį. Nuo to laiko iki Naujųjų metų įvyko 8 mūsų susitikimai. Paskutinis mūsų susitikimas buvo vasario 17 d. Per mėnesį aš kaip vadovas vieną kartą susitinku su profsąjungomis. Man nesuprantama, kodėl akcentuojama, kad vadovybė jų nekviečia dažniau susitikti. Jeigu iškilo klausimas, vadovybės durys visą laiką yra atviros. Jeigu tau skauda, tu ateik pas mane, jeigu man skaudės, aš pas tave ateisiu.

Ateities planai

Kokie planai 2022-iesiems, kokie didžiausi iššūkiai laukia?

Kai rengėme planą šiems metams, situacija nebuvo tiek paaštrėjusi. Planavome pirmiausia išlaikyti tokią krovą, kokią turėjome. Mes uoste kraudavome daugiausia krovinių - apie 12-12,5 mln. tonų per metus. Dėl geopolitinės situacijos šiandien svarstome, kaip išgyventi šį laikotarpį, amortizuoti visas netektis, pavyzdžiui, energijos resursų kainų kilimą, augančius perteklinius aplinkosaugos reikalavimus.

2020 metais paskutinį ketvirtį elektros mes sunaudojome už 270 tūkst. eurų, o pernai kraudami tą patį tonažą - 620 tūkst. eurų. Vien tik elektros energijos brangimas sąnaudas išaugino žvėriškai. Paprastas vartotojas mato, kiek pabrango kuras, pvz., dyzelinas degalinėse, mes nesame išskirtiniai, perkame jį tomis pačiomis kainomis. Sąnaudos labai padidėjo. Perkeldamas jas klientui gali netekti ir to produkto, kurį dar turi. Mat situacija Latvijos uostuose yra geresnė. Ten, kitaip nei pas mus, dyzelinis kuras yra beakcizis produktas, ten suteikiamos lengvatos kroviniams pervežti, žemės nuomos mokesčiui. Kažkada mums pavyko krovinius perimti iš Latvijos, dabar bus atvirkštinis procesas.

Ar planuojate šiemet kokias nors naujoves, pavyzdžiui, pirkti naujos technikos ar kokių nors aplinkosaugos priemonių?

Kol kas nematome pagrindo stabdyti investicijų. Paskelbti konkursai efektyviai technikai įsigyti. Norėjome pirkti naujo tipo universalų kraną, jis efektyvus ir „žalias“, ir daugelį kitų dalykų. Anksčiau projektas būdavo įgyvendinamas per 12 mėnesių nuo sutarties pasirašymo, o dabar per 18-28 mėnesius. Tai priklauso ne nuo įmonės, o nuo gamintojų. Taigi naujas priemones turėsime kitais metais, nors sutartys bus pasirašytos šiemet. Tokia situacija visoje Europoje. Duok Dieve, kad savo krano mes sulauktume kitų metų vasarą.

Ar jau turite numatę planą, kaip bandysite išeiti iš šios sunkios padėties, ieškote naujų krovinių, ar jau vyksta kokios nors derybos?

Turint omenyje geopolitinę situaciją ieškome įvairių variantų. Gal galima atsivežti krovinius iš Kazachstano, Ukrainos. Tai, kad mes klientui galime pasiūlyti kokybišką paslaugą, žino visi. Esminis klausimas - kaip tas krovinys bus atgabentas į Klaipėdos uostą. Tai priklauso ne tik nuo mūsų, bet ir kai kurių valstybinių įmonių, pavyzdžiui „Lietuvos geležinkelių“ kainų, nuo rinkliavų dydžio. Nežinia, ar klientui bus tikslinga kroviniams vežti pasirinkti Klaipėdą.

Šiandien mes esame nekonkurencingi Latvijos geležinkelių ir uostų atžvilgiu. Kaip švelninti situaciją, turi galvoti mūsų valdžia. Uostininkas išlaiko ekspeditorių, kuris veža krovinį, agentą, logistą, serviso kompanijas, atliekančias pas jį darbus. Grandinė žmonių, įdarbintų Klaipėdos uoste, yra didžiulė, jau nekalbant apie tuos, kurie apmokyti dirbti su uosto technika. Tą problemą turi spręsti ne uosto bendruomenė, o valstybė. Mes ir taip labai stengiamės išlaikyti dabar esančius krovinius, bet pasiekiama riba, kai nebegali dirbti nuostolingai.