Laisvės šauklės sveikinimas – JAV prezidento Ronaldo Reigano bibliotekoje

Seimui 1990-ųjų kovo 11-ąją skelbiant nepriklausomybę, J. Bieliauskienė Seimui įteikė išsaugotą prieškario Lietuvos valstybės herbą, o vėliau įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją.

Darbai tebežavi menotyrininkus

Šie įdomūs faktai apie iš Rūdaičių kilusią, kaimo pradžios mokyklą baigusią, o vėliau mokslus tęsusią Pranciškonų ir Palangos gimnazijose, pogrindinei gimnazistų ateitininkų organizacijai priklausiusią kraštietę J. Šilauskaitę ir jos vėlesnį laisvės kovų kelią kretingiškiams yra pateikti Kretingos rajono Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus darbuotojų surengtoje parodoje „Nepriklausomybė yra visų ir kiekvieno kūryba“. Greta istorinės medžiagos iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, kitų šaltinių – ir Jadvygos lageryje piešti piešiniai, kuriuos parodai iš šeimos archyvo patikėjo jos sūnus kultūrologas Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vedėjas 66-erių Žilvinas Bieliauskas.

Pieštuku, tempera ir akvarele tapyti motinos darbai technika ir išskirtiniu dėmesiu detalėms, pasak Ž. Bieliausko, tebedomina dailininkus ir menotyrininkus. Pavaizduoti daiktai – pirštinė, apavas, susidėvėję ir aptriušę, tokie, kokie būdingi lagerio gyvenimo sąlygomis. Barako aplinka, šalčiu ir atšiaurumu alsuojantys apylinkių peizažai atspindi vidinę kūrėjos būseną. Atskiros detalės, o kai kada – ir darbų neišbaigtumas suartina jos kūrybą su šiandienos menu.

Kūrėja pristatyta Rimanto Dichavičiaus sudarytame albume „Laisvės paženklinti“. Jos darbai buvo eksponuoti Palangos miesto viešojoje bibliotekoje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Šiaulių miesto galerijoje „Langas“.

„Intos lageryje Komijoje mamą piešti pamokė ten kalėjęs dailininkas, studijavęs meną Paryžiuje“, – tvirtino Ž. Bieliauskas. Jo motina buvusi nepaprastai kūrybinga – iš duonos trupinių  lipdydavo įspūdingus rožančius. Iš viršininkų gavusi leidimą, lagerio kieme sumontavo Saulės laikrodį, kuris puikiai veikė, – mechaninių laikrodžių kaliniai negalėjo turėti.

Vertybės – Dievas ir Tėvynė

Rinkdama ir sistemindama medžiagą Kretingos rajono viešosios Motiejaus Valančiaus bibliotekos Kraštotyros ir informacijos skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Rita Vaitkienė neslėpė buvusi nustebinta tuo, kad būtent iš Kretingos rajono kilusi tokia ryški asmenybė, žinoma šalies disidentė J. Bieliauskienė tik ne per seniausiai buvo įtraukta į Kretingos rajono personalijų žinyną. „Žavėjo, kad paprastas, iš kaimo kilęs žmogus tapo neįtikėtinos stiprybės ir beginklio pasipriešinimo įsikūnijimu: ji tylėjo tardoma, metai kalėjime – visiško tylėjimo įžadai“, – tokiais žodžiais į kraštietės biografiją įvedė R. Vaitkienė.

Jadvyga augo gausioje religingoje patriotiškoje šeimoje – buvo antras vaikas iš šešių. Motina Barbora – silpnos sveikatos, bet aktyvi parapijietė. Anksti mirus mamai, dvylikos metų liko našlaitė, kol į šeimą atėjo antra motina tapusi Anastazija Garjonytė, Barboros sesuo. Tėvas ūkininkas Antanas Šilauskas, slapyvardžiu Mėnulis, rėmė Lietuvos partizanus, kurie dažnai rinkdavosi jų sodyboje. Pagrindiniai šeimoje įdiegti žmogaus tapatybės dalykai – Dievas ir Tėvynė.

1948 m. vasario 16 d., slapta švenčiant Lietuvos Nepriklausomybės dieną, gimnazistė Jadvyga davė partizaninio pasipriešinimo B grupės, veikusios laisvėje, dalyvės priesaiką veiklai laisvėje be ginklo. Gavo slapyvardį Šatrija. Platino partizanų spaudą ir atsišaukimus, raginančius gimnazistus nestoti į komjaunimą.

1948 m. birželį suimta ir žiauriai tardyta, o spalį nuteista 25 metams lagerio ir 5 metams tremties. Įkalinta Intos lageryje Komijoje.

Vėliau suėmė jos tėvą ir nuteisė 25 metams lagerio. 1949 m. trėmimai užgriuvo visą Šilauskų šeimą, bet motinai su vaikais pavyko pabėgti iš namų. Šeimos namai netrukus buvo sudeginti.

Po kalėjimo – pasipriešinimo veikla

Po J. Stalino mirties 1956 m. Jadvyga buvo išlaisvinta. Išėjusi į laisvę, Intoje ištekėjo už politinio to paties lagerio kalinio Antano Vytauto Beliausko (tokia pavardė pagal dokumentus – red. past.). 1958 m., grįžus į Lietuvą, apsigyveno vyro tėviškėje Garliavoje, jiedviem gimė sūnus Žilvinas.

Lietuvoje J. Bieliauskienė baigė vidurinę mokyklą. Dirbo konstruktore-braižytoja Respublikiniame žemės gamybos projektavimo institute, technike Kauno restauravimo dirbtuvėse, siuvinėjimo meistre Kauno dailės kombinate. 1971 m. vėl įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą. Aktyviai kovojo prieš tikinčiųjų persekiojimą, dalyvavo eucharistiniame judėjime, organizavo Gyvojo rožinio sąjūdį, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėjais.

1979 m. Garliavoje įkūrė pogrindinę jaunimo grupę, kuriai vadovavo 4-erius metus: rengdavo skaitymus religinėmis, filosofinėmis ir istorinėmis temomis, statė patriotinius spektaklius. Taip pat platino pogrindinius leidinius, rinko faktus apie religinių jaunimo sambūrių persekiojimą, tikinčių moksleivių diskriminaciją. 1981 m. surinko apie 2 tūkst. parašų po kreipimusi į pirmąjį LKP CK sekretorių Petrą Griškevičių – reikalauta nutraukti tikinčiųjų persekiojimą.

Sūnus Žilvinas atviravo: „Būdamas paauglys, prisimenu tėvą, skaitant Brazdžionį ir verkiant. Mes, rezistentų vaikai, buvome tarp girnapusių: mokykloje mus šėrė pasakojimais apie Pavliką Morozovą irt Marytę Melnikaitę. Atsimenu, sykį mamos klausiu: o kuris tavo labiausiai mėgstamas SSSR didvyris. Mama valė lempą, jos mestas žvilgsnis privertė sustingti. Ji nulipo nuo kėdės ir rėžė tokią įtikinamą kalbą, kuri man išliko stipriu antisovietiniu užtaisu visam gyvenimui.“

Įkalinta antrąkart

1982-ųjų spalį Jadvyga buvo suimta antrą kartą kaip sovietų valstybės pamatų griovėja: 8 mėnesius praleidusi KGB kameroje, kol buvo tardoma, o ir teisme moraliai nepalūžo. Atsisakė advokato paslaugų, pasakė drąsią ir motyvuotą ginamąją kalbą. 1983 m. gegužę nuteista 4 metams griežto režimo lagerio ir 3 metams tremties.

Pateikti kaltinimai daugiausiai rėmėsi nepilnamečių asmenų parodymais. Vaikų apklausos vykdavo pažeidžiant sovietinius įstatymus: nepilnamečiai tardytojų dažnai būdavo apklausiami nedalyvaujant tėvams ar pedagogams. J. Bieliauskienė į tyrėjų klausimus, susijusius su kitais asmenimis, neatsakinėjo, apklausų protokolų nepasirašė.

Slaptojo raštelio kelias iki prezidento

Iki 1986 m. drauge su kitomis įžymiomis disidentėmis – ruse Tatjana Velikanova, ukrainiete poete Irina Ratušinskaja, este Lagle Parek, latve Lidija Doronina – buvo kalinama Baraševo lageryje Mordovijoje, vadinamojoje „Mažojoje zonoje“. Tai buvo vienintelis tuo laiku Sovietų Sąjungoje moterų politinių kalinių sunkaus režimo kalėjimas. 

Nepaisydama silpnos sveikatos, dalyvavo politinių kalinių moterų bado akcijose, pasirašė kreipimąsi į 35 valstybių, Helsinkio susitarimo dalyvių, vadovus dėl pagrindinių žmogaus teisių pažeidimo SSSR. Iš griežtai saugomo Baraševo kalėjimo ypatingu būdu atkeliavo sveikinimo raštelis JAV prezidentui Ronaldui Reiganui jo perrinkimo antrajai kadencijai proga. Siekdama išvengti provokacijų, kalėjime metus laikėsi tylos įžado ir griežto pasninko.

Sveikinimas, J. Bieliauskienės ranka parašytas ant plono popieriaus, kaip ypatingas eksponatas šiandieną saugomas prezidentinėje Ronaldo Reigano bibliotekoje, netoli Los Andželo. Prie sveikinimo buvo pridėtas ir kalinių bado streiko tvarkaraštis.

Po daugel metų paaiškėjo, kaip šis sveikinimas iš lagerio pasiekė JAV prezidentą: raštelį per susitikimą iš kalinės slapta paėmė J. Bieliauskienės sesuo Teresė Tumėnienė, vėliau sveikinimas pakliuvo poetės ir disidentės I. Ratušinskajos vyrui Igoriui Geraščenko ir galiausiai pateko į JAV ambasadą Maskvoje. Teigiama, kad ypatingąjį raštelį prezidentas R. Reiganas gavo antrą dieną po perrinkimo antrajai kadencijai, o toks lagerio kalinių sveikinimas jį sujaudino ir motyvavo toliau rūpintis žmogaus teisių pažeidimais Sovietų Sąjungoje.

Su R. Reiganu J. Bieliauskienė buvo susitikusi 1993 m. viešnagės JAV metu.

Kovojo ligi gyvenimo pabaigos

1986 m., pablogėjus sveikatai, dėl tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, JAV prezidento R. Reigano ir kitų demokratinių šalių politinių lyderių spaudimo J. Bieliauskienė nuo tremties bausmės buvo atleista ir išėjo į laisvę. 1988 m. birželį įsitraukė į Politinių kalinių gelbėjimo komiteto veiklą. Kartu su Povilu Pečeliūnu ir Birute Burauskaite įkūrė buvusių politinių kalinių ir tremtinių globos grupę, kurios tikslas buvo teikti materialinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo sovietinio režimo represijų.

Vėliau įsiliejo į Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Ateitininkų federacijos, Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžio, Krikščionių demokratų partijos ir kitų organizacijų veiklą. Platino Atgimimo spaudą. Jos iniciatyva išleisti albumai „Bokšto gynimas“ (2000), „1991 m. sausio 13. Pasaulis žvelgia į Lietuvą“ (2004). Bendravo su Nijole Sadūnaite, Stase Asanavičiene, Antanu Terlecku, Petru Plumpa ir kitais kovotojais už Lietuvos laisvę.

Istorinę 1990 m. kovo 11-ąją ji buvo Seime: kai buvo planuojama, kas įteiks Lietuvos herbą po Nepriklausomybės paskelbimo, J. Bieliauskienei tai atlikti pasiūlė Algirdas Kaušpėdas. Paskelbus balsavimo rezultatus, audeklu buvo uždengtas salėje kabojęs sovietų Lietuvos herbas, ir J. Bieliauskienė Lietuvos Respublikos parlamento vadovybei įteikė Kauno istorijos muziejuje išsaugotą prieškario Lietuvos valstybės herbą ir pasakė emocingą sveikinimo kalbą. Po 1991 m. sausio 13 d. SSSR agresijos prieš Lietuvos Respubliką J. Bieliauskienė įkūrė Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios broliją, kuriai vadovavo daugiau kaip 10 metų. Brolija rinko informaciją apie agresijos dienomis sužalotus ar kitaip praradusius sveikatą asmenis, rūpinosi medicinine pagalba, materialine parama nukentėjusiesiems ir žuvusiųjų artimiesiems, organizavo įvairius renginius, fotoparodas, surinko gausią garso, vaizdo ir žodinę medžiagą apie tų dienų įvykius bei dalyvius.

Visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenininkė, jai rūpėjo Lietuvos likimas, teisingumas. Buvo silpnos sveikatos, bet stiprios valios kovotoja. Liko pilietiškai aktyvi iki pat gyvenimo pabaigos.

Rūdaičių mokiniams – vardinė premija

Vienturtis Jadvygos sūnus Žilvinas atviravo: nors jo tėviškės Rūdaičiuose nebelikę – jos vietoje nuo sovietmečio laikų teberiogso karvidės, jį vis traukia vasaromis pravažiuoti pro ją. „Šiose vietose jaučiuosi kaip namie. Mama yra pasakojusi, kad mane vežė krikštyti į Kretingą, bet pakeliui sugriuvo mašina ir pakrikštijo mane Raseinių bažnyčioje. Senosiose parapinėse Kretingos kapinėse yra palaidota mano močiutė Barbora, dėdės ir tetos“, – „Pajūrio naujienoms“ pasakojo Ž. Bieliauskas.

Jo prosenelio sesuo Kristina Šilauskaitė (1864–1944) buvo kaimo daraktorė, mokytoja, knygnešė, aktyviai dalyvavusi švietėjiškoje ir visuomeninėje veikloje Rūdaičių kaime ir Palangoje. Ją pagerbdama, J. Bieliauskienė ėmėsi iniciatyvos ant jos kapo Palangos senosiose kapinėse pastatyti Aniceto Puškoriaus sukurtą koplytstulpį.

J. Bieliauskienė giminaičių vardu 2005 m. įsteigė tris kasmetines Kristinos Šilauskaitės vardo pinigines premijas Rūdaičių pagrindinės mokyklos mokiniams už puikius kraštotyros darbus, skatindama vaikus domėtis knyga, knygnešystės ir krašto istorija.

---

J. Bieliauskienė 1992 m. apdovanota Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius), 2000 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

2012 m. apie J. Bieliauskienę sukurtas dokumentinis filmas iš ciklo „Lagerių moterys“, jo autoriai – Vytautas Damaševičius, Juozas Matonis.