Turistams atverti nauji Kuršių nerijos perlai (2)

Keliauk lėtai. Tokiu lozungu šį vasaros sezoną pasitinka Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP), kuriame lankytojų laukia visiškai atnaujinta ir įvairialypė turistinė infrastrukūra, pritaikyta tiek pėstiesiems, tiek dviratininkams, šeimoms.

Pastatyta apie 200 originalių, nepasiklysti padėsiančių pažintinių maršrutų takų rodyklių, įrengta apie 50 nerijos slėpinius atskleidžiančių informacinių stendų, atvertos regyklos ant kopų viršūnių su žadą atimančiomis panoramomis, įrengtos poilsio oazės su mediniais gultais, apžvalgos aikštelės ir kt.

„Mes kviečiame atvykti į mūsų nacionalinį parką, o ne į Neringos kurortą. Neretai žmonės pusiasalyje lankosi po keliolika kartų, tačiau nė nepažįsta jo, išvyksta, tarsi nepabuvę nerijoje. Jos vertybė yra gamtinis ir kultūrinis kraštovaizdis, todėl tik pamatęs neriją iš tam tikrų perspektyvų gali pasigirti, kad ją pamatei.

Naujai sukurtas kelionių tinklas - ir patogus, ir informatyvus, ir garantuojantis neišdildomus įspūdžius.

Todėl kviečiame ne tik pasilepinti saulės voniomis pliažuose, skaniai pavalgyti, bet ir pakeliauti pajaučiant tikrąją šios vietos dvasią“, - „Vakarų ekspresui“ sakė KNNP direktorė Aušra Feser.

Lietuviškoji Rivjera

Naujos lauko informacinės sistemos KNNP įrengimo projektas kainavo apie 230 tūkst. eurų (Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos) ir truko apie metus.

Artėjant vasaros sezonui visa infrastruktūra jau įrengta ir bus kaip kelrodis, sufleris bei žinių šaltinis visiems, išsiilgusiems rojaus prieangiu kadaise pavadinto pusiasalio. „Vakarų ekspreso“ žurnalistui teko dalyvauti vienos dienos žygyje dviračiais ir pėsčiomis bei susipažinti su naujovėmis nuo Nidos iki Smiltynės.

Neretai pamirštama, jog Kuršių nerija į UNESCO pasaulio paveldo šeimą buvo priimta dėl ypatingų aplinkybių: tai unikalus gamtos ir žmogaus sukurtas kampelis, todėl didžiausia vertybe laikomas kultūrinis kraštovaizdis.

Dažnas turistas apsiriboja paplūdimių, kavinių lankymu, lokaliais pasivaikščiojimais po apylinkes, pasiplaukiojimu mariomis.

Tačiau norint pajausti visą Užmario didybę to yra per maža, nes daugybė išskirtinių objektų slepiasi tarp kurortinių gyvenviečių.

„Vienas didžiausių iššūkių buvo atverti ir pritaikyti lankytojams iki tol laukinėmis buvusias didžiąsias kopas. Parnidžio žinoma visiems, gausiai lankoma, tačiau ji - vienas iš segmentų smėliakalnių grandinėje.

Norėjome lankytojams sudaryti galimybę išvysti pusiasalio panoramą nuo kitų kopų, kurios skiriasi, kiekviena yra savita su kitokiu atsiveriančiu peizažu. Pasitaikė gera proga tai padaryti, nes pusiasalyje gausiai kertami pasenę kalnapušynai, vyks jų rekonstrukcija.

Pašalinus medžius buvo galima suformuoti tam tikras aikšteles, apžvalgos oazes kopagūbrių viršūnėse, ant kurių žmonių laukia siurprizai“, - intrigavo A. Feser.

Keliauti galima pėsčiomis (yra įrengti 5 maršrutai) bei dviračiais seniau įrengtais takais. Parko darbuotojai siūlo mišrų keliavimo būdą.

„Lipdamas kvartaline linija į Skirpsto kalną ar Vecekrugo kopą pasijauti tarsi kokioje Pietų Europos saloje, nes aplink matai išsiraizgiusias, įmantrių formų kamienais kalnapušes, po kojomis byra smėlis, o akys mėgaujasi tikros Rivjeros vaizdais: iš rytų tykiai blizga plačiųjų Kuršių marių vanduo, vakaruose šniokščia smaragdinė Baltijos jūra, o priekyje ir už nugaros dunkso Didžiojo kopagūbrio masyvas.

Tam tikras vietas galima pasiekti dviračiais, o paskui nuo jų nulipti ir leistis į trumpą žygį pėsčiomis“, - pasakojo KNNP vadovė.

Viena įdomiausių naujų vietų - tarp Preilos ir Pervalkos esanti apie 51 m aukščio Skirpsto kopa. Pavadinimas sufleruoja, jog kadaise čia augo guobinių šeimos medžiai skirpstai. Užlipus ant smėliakalnio viršūnės laukia į pietus atgręžtas medinis gultas ant pačios kopos atbrailos.

Dar vieną svarstoma pastatyti atgręžtą į šiaurę: tolumoje, iš žalio miško jūros išnyra akinančio grožio, gelsvo smėlio Naglio kopos gūbrys.

„Keliauninkų laukia įvairiose vietose įrengtos poilsio, atokvėpio ar net savotiškos meditacijos salelės. Bulvikio įlankoje galima pailsėti ant medinio gulto ir grožėtis marių vaizdais, klausytis nendrynuose čiulbančių paukščių, gėrėtis lėtai ir išdidžiai plaukiojančiomis gulbėmis. Nustebins neįprasti suolai, kurie atkartoja kopų reljefą.

Jie įrengti ant į šiaurę nuo Nidos esančios Giedružės kopos, Vecekrugo, Preilos, Karvaičių, Skirpsto kalnų. Savotiškas masažas nugarai, o kartu ir edukacinė priemonė, parodanti, kaip smėlis nuo jūros judėjo link marių.

Žmonės išvys, kad kopos reljefas rytuose - kitoks, ji - statesnė, nugarma į marias, o iš jūros pusės - nuožulnesniu šlaitu“, - atskleidė A. Feser.

Visiškai naujos apžvalgos aikštelės įrengtos ir prie garsiosios didžiųjų kormoranų kolonijos Juodkrantėje (turi stogelį, apsaugantį nuo nemalonių staigmenų, krentančių iš viršaus), ant Avikalnio, ant Meškos galvos kalvos šiauriau Alksnynės (regyklą gali pasiekti ir neįgalieji), kuri ypač tinkama stebėti nenutrūkstamus migruojančių paukščių srautus pavasarį ir rudenį, matyti uostamiesčio panoramą, ir kitur.

„Kuršių niūrija“

Daug dėmesio skirta informacinių stendų koncepcijai: jų fonas netradiciškai parinktas juodas, kad kuo mažiau kristų į akis, susilietų su aplinka. Kiekvieno stendo viršūnę puošia savotiškos „karūnos“, kurios sufleruoja, į ką atkreipti dėmesį: geltona - kopų motyvas, žalia - miškų.

Stendų turinio (tekstinės, vizualinės dalies) parengimas, pėsčiųjų ir dviračių trasų žymėjimas, suoliukų, lauko baldų, meninių akcentų vietų parinkimas gulė ant KNNP projektų koordinatorės Renatos Kilinskaitės pečių.

Ji „Vakarų ekspresui“ papasakojo, kuo išskirtinė naujoji infrastruktūra, palyginti su senąja.

„Atnaujindami lauko informacinę sistemą stengėmės paskatinti lankytojus daugiau keliauti pėsčiomis, rinktis dviračius ar kitas gamtai draugiškas transporto priemones, tyrinėti ir atrasti naujas Kuršių nerijos vietas.

Todėl informaciniai stendai ir nestandartinių formų apžvalgos, atokvėpio vietos atsirado ne tik prie visiems gerai žinomų lankytinų objektų, o ir iki šiol negirdėtų kopų - Giedružės, Skirpsto, Karvaičių - viršūnėse ar ypatingo grožio pamario vietose, iki kurių tenka gerokai paėjėti pėsčiųjų trasa ar galima pasiekti keliaujant dviračiais“, - teigė ji.

Prie Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos gyvenviečių ir pamaryje tarp Preilos ir Nidos pažymėti pėsčiųjų maršrutai, kuriems suteikti nauji intriguojantys pavadinimai, tokie kaip „Miško katedros takais“ ar „Kuršių niūrija“.

Tai ne tik pasivaikščiojimo maršrutas, bet kartu ir pasakojimas apie ypatingą vietovės gamtinę aplinką, įdomesnį ar niūresnį Kuršių nerijos istorijos etapą. Nepasiklysti padės naujos rodyklės, taip pat naudojant QR kodus pėsčiųjų maršrutus galima atsidaryti savo išmaniajame telefone. 

„Ruošdami medžiagą informaciniams stendams, stengėmės išvengti ilgų, sausų tekstų, o visą mokslinę medžiagą “išvertėme„ į visiems suprantamą kalbą, ją pateikdami vizualiai - su nuotraukomis, iliustracijomis, piešiniais.

Dalyje stendų panaudoti iš Vokietijos archyvų gauti istoriniai XVIII a. pab - XX a. pr. Kuršių nerijos žemėlapiai, senosios fotografijos“, - pasakojo R. Kilinskaitė.

Keliaujant pro legendinę Karvaičių kopą (59,4 m) patenkama į vietą, kur po smėliu buvo palaidoti net du kuršininkų kaimai: vienas, kopos šiaurinėje dalyje gyvavo iki maždaug 1700-ųjų metų, kitas - pietinėje dalyje, užpustytas apie 1797 m. (jame gimė ir augo garsusis lietuvių literatūros istorikas, folklorininkas Liudvikas Rėza).

Turistus čia pasitinka stendas su siūlomu pėsčiųjų maršrutu „Kuršių niūrija“. Suraukti antakius priverčia stendo ikonografinė nuotrauka su žmogumi, pasilenkusiu prie vėjo smėlyje išpustytų žmonių kaulų.

Tokiu būdu primenamas siaubingasis laikotarpis, kai dėl beatodairiškų miškų kirtimų nerijos pusiasalis buvo tapęs tikra smėlio dykyne.

Kopos keliavo link marių ir pasiglemždavo ištisus kaimus. Senuoju pašto traktu keliavę amžininkai dabar prabangiausiu vadinamą kurortą apibūdino kaip pačią liūdniausią vietą pasaulyje.

„Vien tik smėlis ir vanduo... Nesuprantama, kaip čia žmonės gali gyventi. Čia nieko nėra, išskyrus amžiną smėlio pustymą. Galima keliauti mylių mylias ir nesutikti žmogaus. Vargingos vietos gyventojų lūšnos beveik užpustytos. Viskas čia atrodo apleista ir klaiku“, - stende cituojami praeities keliautojai.

Turistai gali susipažinti su užpustomo Karvaičių kaimo chronologija, išvysti senovinio medžio raižinio kopiją, kuriame vaizduojamos ardomos myriop pasmerkto kaimo trobos ir valtimis plukdomos jų dalys (tai labai svarbu, nes paneigia gajų mitą, jog gyvenvietes užpustydavo per naktį, o po smėliu likdavę ištisi kaimai).

Kartu pateikiamas ir glaustas 5 km pėsčiųjų maršruto aprašymas: siūloma susipažinti su L. Rėzos gimtojo kaimo apylinkėmis ir užlipti ant jį palaidojusios slenkančios smėlio kopos.

Pamaryje galima pasiekti kormoranų pamėgtą Ožkų ragą, du paukščių stebėjimo bokštelius ir nedidelį ežerėlį. Pakilus ant 59 m slenkančio Didžiojo kopagūbrio atsivers vaizdas į jūrą, marias, beribius kalnapušynus.

Kitu žvilgsniu

Atskirai verta paminėti skirtingo dizaino (architektas - Aurimas Baužys) iš medžio pagamintas apžvalgos aikšteles, regyklas, mat jas įrengti išskirtiniame kraštovaizdyje su įnoringu reljefu, smėlio paklote nebuvo paprasta. Sudėtingiausias (ir brangiausias, atsiėjęs apie 47 tūkst. eurų) darbas vyko kormoranų kolonijoje, mat laiptus į stebėjimo aikštelę buvo būtina pastatyti ant įkastų polių.

Be kita ko, kormoranų kolonija yra pats lankomiausias objektas Kuršių nerijoje, todėl išskirtinis dėmesys buvo skirtas ir informacijai apie šią seniausią pamaryje juodųjų vikingų citadelę.

„Visa tiesa apie didžiuosius kormoranus“: taip pavadintas informacinis stendas. Iliustracijos - žaismingos, panaudoti piešiniai (pavyzdžiui, pilną žuvelių tinklą snape skraidinantis kormoranas).

Turistai gali susipažinti su populiariausiais mitais apie jūrų kranklius ir juos paneigiančiais faktais.

„Mitas. Kormoranai išgaudo visą žuvį Kuršių mariose. Moksliniai tyrimai rodo, jog kormoranai žuvų ištekliaus gausumui mariose pastebimos įtakos neturi.

Šis paukštis per dieną sulesa tik kelis šimtus gramų žuvies, o dažnai jo laimikiu tampa ir sparčiai mariose gausėjantys invaziniai juodieji grundalai“, - teigiama aprašyme.

Paaiškinama, kad šie vandens sparnuočiai - išties įdomūs, nes neturi riebalinės liaukos, todėl jų plunksnos sušlampa ir jas nuolat tenka džiovinti. Štai, kodėl kormoranai tupi į šonus plačiai išskėstais sparnais.

Pirmą kartą viešai vadinamajame kormoranyne paaiškinama ir labai svarbi bei emocijas sukelianti žūvančio miško istorija. Nudžiūvusių medžių gaila, tačiau esama ir antro lazdos galo: teritorija nėra tokia jau ir mirusi.

„Sunaikinta sengirė tik iš pirmo žvilgsnio atrodo negyva. Medžių virtuoliuose knibžda gausybė vabzdžių, auga retos kerpių, grybų, augalų rūšys. Gyvūnai taip pat neatsisako pasivaišinti paukščių pamesta žuvimi.

Tai - išskirtinė ekologinė niša, tapusi populiaria mokslinių tyrimų vieta“, - paaiškinama smalsuoliams. Stebėtina, bet per keletą metų kormoranų kolonijoje aptiktos naujos Lietuvai 9 vabalų, 5 vorų, 7 grybų rūšys, taip pat viena itin reta kerpių rūšis. Iš viso kolonijoje surastos net 257 grybų rūšys, o sausuoliuose uoksus išsikala reti geniai, peri šalyje saugomi karveliai uldukai.

Rudenį kormoranyne gausiai augančių šeivamedžių, šermukšnių uogomis godžiai mėgaujasi pavargę migruojantys paukščiai.

Kitaip tariant, lankytojui siūloma kiek pakeisti požiūrį į kormoranų daromą žalą miškui, nes tokiose savotiškose gamtos kapinėse prieglobstį randa kitos gyvybės formos, kurių nėra vešinčiuose medynuose.

Jei ne stendas, vargu ar žmonės sužinotų apie tarp Nidos ir Preilos esantį pasiutusiai įdomų Briedžių mišką. Paprastai pro jį pravažiuojama nė nestabtelint, nes vietovė primena šlapgirę ir akies netraukia.

Tačiau būtent joje prieškariu mėgdavo ilsėtis, vaikštinėti briedžiai, o vietiniai nidiškiai veždavo dėl briedžių galvas pametusius turistus ir rodydavo šakotaragius. Ypač tokius vojažus dievino Nidoje vasarnamį turėjusio rašytojo, Nobelio premijos laureato Thomo Manno dukterys, tad kartu su jomis vykdavęs ir šis. Briedžių safariai buvo tapę puikiu pasipelnymo šaltiniu vietos gyventojams.

„Vakarų ekspreso“ skaitytojams pateikėme tik dalį informacinių stendų medžiagos siekdami iliustruoti, kokia ji yra įdomi, gausi, marga, tad pasiryžusiems savarankiškai keliauti po neriją žmonėms bus malonu patiems atrasti naujoves ir įsigilinti į vietovių specifiką, pasinerti į istorinius klodus ir t. t.

Tokiu būdu pati ekspedicija Užmariu įgaus visiškai kitokią prasmę ir taps visapusiškai naudinga, nes galima derinti žinių įsisavinimą, fizinį aktyvumą, estetinių pojūčių medžioklę su sielą neužmirštamų įspūdžių pripildančiais vaizdais.

Ateities planai

Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ direktorė Edita Lubickaitė „Vakarų ekspresui“ sakė, jog nauja lauko informacinė sistema turėtų žmones padrąsinti ir paskatinti atrasti iki tol dar neregėtas ar sąlyginai nepopuliariomis buvusias pusiasalio vietas.

„Iki šiol atrodė, kad kai kurių kopų viršūnų pasiekti neįmanoma, tačiau sutvarkius infrastruktūrą atsiveria naujos galimybės. Pati keliavau ir dviračiu, ir pėsčiomis, stabtelėdavau prie stendų, sekiau informacines rodykles.

Pastebėjau, jog visa sistema veikia puikiai, nes vienas stendas veda prie kito, rodyklės neleidžia nukrypti nuo tako. Viskas labai patogu.

Vaikams ypač patinka keliauti ten, kur juos veda atskirų maršrutų herojai, nupiešti rodyklėse: bebras, briedis, lapiukas, kiškis, šernas. Tad raginame svečius neužsisėdėti vienoje vietoje ir turiningai pakeliauti“, - kvietė ji.

Baigus vienus darbus, veja kiti: KNNP direkcijos užsakymu jau šį rudenį turėtų būti įrengtas naujas maršrutas į garsiąją Parnidžio kopą Nidoje.

„Senieji nuo Tylos slėnio į viršų vedantys laiptai jau susidėvėjo. Be to, pradėjo slinkti ant jų kopos smėlis, vietomis juo užnešti ir laiptai, ir apačioje tekantis upeliukas. Ši vieta jau reikalauja poilsio.

Šiemet nuo Sporto mokyklos Nidoje iki miško pabaigos prie Tylos slėnio bus nutiestas naujas takas, kuris ves slėnio pakraščiu iki naujų laiptų į kopą vietos. Jie bus įrengti keli šimtai metrų į šiaurės rytus nuo dabartinių ir ves į nuostabią apžvalgos aikštelę. Iš ten bus galima pasiekti Saulės laikrodį“, - teigė A. Feser.

KNNP direkcijos iniciatyva planuojama nutiesti naują dviračių taką pamariu, kuris driektųsi nuo Naujosios perkėlos iki Alksnynės (Kiaulės Nugaros) Antrojo pasaulinio karo vokiečių baterijos.

Be kita ko, KNNP direkcija neseniai yra išleidusi ir Remigijaus Sereikos parengtą „Vadovą po Kuršių neriją“, knygą, kurioje glaustai aprašomos įdomiausios lankytinos vietos, pateikiamos jų lokacijos žemėlapiuose. Šį leidinį nuo birželio mėnesio bus galima rasti Smiltynėje (Smiltynės g. 11) ir Nidoje (Naglių g. 8) įsikūrusiuose lankytojų centruose.

 

Statistika

KNNP teritorijoje:

* atnaujintos 3 regyklos;

* įrengta 50 naujų informacinių stendų;

* pastatytos 165 kryptrodės pėsčiųjų ir dviračių takams;

* pastatyti 5 suolai - kopos formą vaizduojantys meniniai akcentai ant Giedružės, Vecekrugo, Skirpsto, Karvaičių, Preilos kopų viršūnių;

* įrengti 22 nauji suolai pėsčiųjų trasose ir prie lankytinų objektų;

* pastatyti 4 lauko baldų komplektai;

* įrengti 3 gulimi suolai ir 3 aukšti (beveik 2 m aukščio) apžvalgos suolai;

* atnaujinti dviračių kilometražo ženkliukai visame dviračių take nuo Smiltynės iki Nidos (52 vnt.);

* pastatyti nauji rezervatų riboženkliai (44 vnt.)

* įrengti 7 nauji dviračių stovai ir 4 kelio ženklai.

KNNP direkcijos informacija.

Vistiek niuri ta Neringa..
Svečias, 2021-05-30 20:33
Šaunu. Beliko tik dviračių taką sutvarkyti. Galėtų būti dar vienas takas palei marias. Bent iki Juodkrantės.
brainwashed, 2021-05-27 09:33
Sidebar placeholder