Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (706)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau „braidysime“ po S. Daukanto g. 9-ojo namo erdves. Įžengsime į grafiko, o šiaip jau eksperimentatoriaus įvairiomis medžiagomis ir stiliais Romo Klimavičiaus dirbtuvę.

Dailininką užklupau gyvenantį kalėdinėmis nuotaikomis: „Pas anūkus nesu prileidžiamas. Pernai, norėdamas pasiųsti kalėdines dovanėles į Vilnių, eilėje siuntai išsiųsti stovėjau penkias valandas lauke... Tai šiemet buvau gudresnis - dovanėles išsiunčiau gerokai anksčiau. Jokios eilės, buvau vienintelis. Nors esu prisakęs jas išvynioti per šventes, abejoju, ar jos besuteiks džiaugsmo, taip ilgai pastovėjusios“, - svarstė Romas. Pats Kalėdas švęs namuose - Klaipėdoje.

Atauginti šaknis padėjo Alfonsas Žalys

Baigęs Taikomosios dailės technikumą Telšiuose, Dailės institutą Vilniuje, padirbėjęs Alytaus rajono Daugų miestelio meno mokyklos direktoriumi, R. Klimavičius 1984 m. grįžo į Klaipėdą - gimtąjį miestą.

Reikėjo atsiauginti jau gerokai apskeldėjusias šaknis. Bet reikėjo ir dirbtuvės. Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio rūpesčio ir globos dėka ji radosi Daukanto g. 9-ajame name.

„Kai keliaudamas po Jugoslaviją tragiškai žuvo skulptorius Lionginas Alfonsas Garla, į jo dirbtuvę iš pastato kieme persikraustė skulptorius Arūnas Sakalauskas. Jis toje dirbtuvėje ilgai neužsibuvo, nes specialiai skulptoriams pritaikytas jau buvo statomas dirbtuvių kompleksas Rūtų gatvėje. Tad toji dirbtuvė buvo man priskirta“, - pasakojo grafikas ir eksperimentatorius įvairiomis medžiagomis Romas.

O čia jau buvo susiformavusios bendrabūvio tradicijos. Gyvasis sidabras R. Klimavičius, kupinas kūrybinių idėjų, o ir troškimo bendrauti, nenustygdavo vietoje. Aplink jį pradėjo telktis ir kiti kūrybiškai nenustygstantys klaipėdiečiai.

„Po sunkių reisų ir nuotykių jūrose grįžęs į krantą, su lagaminėliu poetas Vytautas Brencius patraukdavo ne į namus. Tiesiu taikymu - į mano dirbtuvę. Žinojo,- visada čia rasis jo eilių klausytojų ir vertintojų. Dar “šlapių„ tų eilėraščių, “pasūdytų" jūros druska, o gal ir ašaromis. Ir galbūt ne jo. Kitų žvejų, petys petin traukdavusių žuvų tralus. Jo eilės daugeliui mūsų gal ir įkvėpimo pamėtėdavo?

Diskutuodavom, pašlakstydami vynu. Tikrai nebuvom disidentai. Bet fanerinės dirbtuvės sienos turėjo ausis... Iš panašių diskusijų ir su kitais Klaipėdos kūrybininkais, matyt, per tą fanerą praslysdavo paskiri žodžiai.

Dėl kelių „faneros pranešimų“ man buvo surengtas „teismas“, kuriame dailininkų susirinkimas privalėjo mane pasmerkti. Po kažkokiu pasmerkimo „aktu“ pasirašė net patys geriausi draugai. Neužsidegiau kerštu ir neapykanta, suprasdamas juos. Kitaip jie tiesiog negalėjo", - be jokio apmaudo kalbėjo Romas.

O aš sau mislyjau - gal tas „pasmerkimo aktas“ gelbėjo nuo kur kas didesnių bėdų nei tas „teismas“?

Dailininko Romo Klimavičiaus darbai. Baroti galerijoje atidaryta R. Klimavičiaus darbų paroda Dvasių namai, nežinomi mūsų namų gyventojai.

Dailininko Romo Klimavičiaus darbai.

Kitokia paroda

O parodų salėse - daugmaž akademinė ramybė. Klaipėdietis nuo prigimimo, augęs Alyvų ir Gėlių gatvėse, lankęs 4-ąją, o paskui 10-ąją vidurines mokyklas, jau susiformavęs dailininkas R. Klimavičius akies mirksniu „įsiklijavo“ į bohemuojančiųjų gretas, įnešdamas ir tam tikro sujudimo į lyg ir nusistovėjusius meno vertinimo, supratimo ir priėmimo įpročius.

Maištu galima pavadinti jo su skulptoriumi Klaudijumi Pūdymu, poetu Edmondu Kelmicku Paveikslų galerijoje (dabar - Prano Domšaičio galerija) surengtą instaliacijų parodą, kurioje buvo ir garsas, ir videovaizdai, ir eilėraščiai, ir skulptūra, ir grafika. Tai Klaipėdoje buvo pirmiena, beje, nustebinusi ir daug ką mačiusį ne tik Lietuvoje žurnalistą Algimantą Čekuolį. Hmmm - Klaipėdoje tai, ko dar nematęs nei Vilniuje, nei tolokai už SSRS sienų?

Dailininko Romo Klimavičiaus sukurta skulptūra Mūza, skirta aktoriui ir režisieriui Broniui Gražiui (1934-2013) atminti.

Sutrikimo periodas

Kai prasidėjo Atgimimo periodas, menai, ne tik dailė, bet ir teatras, kinas, nedaug kam berūpėjo. Beveik visos meno rūšys persikėlė į gatves, daugiatūkstantinius mitingus, lokalius piketus ir pačias įvairiausias akcijas. Įvairių rūšių menininkai dažniausiai - pirmose gretose.

O iš ko gyventi, už ką šeimas maitinti, rengti? Kiek sutrikau, kai prie Palangos tilto prieigų užklupau Romą. Jis piešė panorusiųjų „įsiamžinti“ portretus ir šaržus. Apie R. Klimavičių kaip talentingą menininką jau buvau rašiusi miesto laikraštyje. Susitikę akis į akį Palangos tilto prieigose abu jautėmės kiek sutrikę...

Šiandien Romas neslepia anuometinių jausmų: „Pro mane vaikščiojo krūvos pažįstamų - iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, daugiausiai, žinoma, iš Klaipėdos. Juk buvau ne koks iš molio drėbtas, - pajusdavau ir užuojautos šešėlius, ir kažkokio nenusakomo gailesčio debesėlius. Kai kurios pažįstamų šeimos kviesdavo šampano. Na, negaliu apleisti “darbo vietos„, kai pats sezono įkarštis ir galėjau turėti pajamų ir žiemai. Nors labai norėjau bendrauti, bet atsisakydavau - praleidęs “seansus", iš ko gyvensiu pats, kuo maitinsiu sūnus?

Dienos uždarbiai tiems laikams buvo fantastiški. Bet nei rūmų statydinausi, nei automobilių parką užsiveisiau. Visa, ką uždirbau ir vėliau uždirbdavau rubliais, „vagnorkėmis“, kaip ir daugelis kitų tautiečių, sudėjau ant infliacijos aukuro. Ar gedžiu, gailiuosi? Ne. Mokiausi gyventi užgimstančio kapitalizmo sąlygomis.

Tie „mokslai“ labai pravertė Paryžiuje, kai į jį su skulptoriumi Klaudijumi Pūdymu išsiveržėme. Pompidu centro aikštėje paišėme dažniausiai turistų atvaizdus. Kiek susirinkę frankų, landžiojome po galerijas, prašydami vietos eksponuoti savo darbus, tai yra - išsinuomoti.

Iš tų pačių portretų paišybos ir maitinomės, nekreipdami dėmesio į visai sučiurintus džinsus. Mudviem labai norėjusi padėti „užkariauti“ Paryžių šviesaus atminimo Ugnė Karvelis, nusprendusi Klaudijų ir mane pristatyti kokioje nors ambasadoje, aprengdavo savo velionio vyro kostiumais, kažkurį laiką net glaudėmės jos buto mansardoje. Tiesiog gyvenome tuo, ką tas gyvenimas Paryžiuje mums pamėtėdavo arba patys pasiimdavome", - kiek užbėgdamas į priekį pasakojo Romas.

Anonsas

Kas buvo toji dailininkų grupuotė „Prarastoji karta“? Kaip dviem nutrūktgalviams menininkams pavyko Paryžiaus apgultis ir šturmas? Kodėl jiems Prancūzija netapo antraisiais namais ir kita - jau 2022 metų penktadienį, sausio 7 d.

Sidebar placeholder