Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (707)

„Vakarų ekspresas“ tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau „braidysime“ po S. Daukanto g. 9-ojo namo „erdves“, įžengę į grafiko, o šiaip jau eksperimentatoriaus įvairiomis medžiagomis ir stiliais Romo Klimavičiaus dirbtuvę.

Ankstesnėse „Akvarelėse“ jau aplankytos šviesaus atminimo skulptoriaus Liongino Alfonso Garlos, tapytojo Vido Pinkevičiaus dirbtuvės. Žvalgėme ir tekstilininkės Vidos Sakės gobelenus. Taigi, šiandien toliau dairysimės po grafiko dirbtuvę. Ir ne tik.

„Prarastoji karta“

R. Klimavičius, galima sakyti, maištininkas iš prigimimo. Linkusiųjų į maištus dailininkų Klaipėdoje radosi ir daugiau. Tai ir susibėgo krūvon - pasivadino „Prarastąja karta“. Ši grupuotė ypač reiškėsi Atgimimo laikotarpiu ir tuomet, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Atsivėrus sienoms, ne kas kitas, o R. Klimavičius su Klaudijumi Pūdymu pirmi iš klaipėdiečių „bohemuojančiųjų“ išskubėjo bohemos Mekon - į Paryžių.

Neįprastas daugeliui klaipėdiečių gyvenimo būdas suteikia miestui gyvybės ir žavesio. Tokie kaip R. Klimavičius ir į jį panašūs bent kiek prasklaido uosto, pramonės ir verslo ūkus.

Šiandien kadaise „bohemavusiųjų“ polėkiai prislopę arba gal jau nebe tokie ryškūs, nes juos nustelbė turtingųjų vakarėliai su „dreskodais“, gurmaniškais patiekalais ir kelneriais. Tačiau „koučingų“ dresuotoje terpėje neaptiksi to nuoširdumo, kuris vyraudavo bohemoje, tegul ir sąlygiškoje.

Daugelis dar prisimename senamiesčio kavinę „Bohema“, kurioje susiburdavo parodas surengę dailininkai, fotografai, knygas išleidę rašytojai ir poetai.

Šiandien Klaipėdoje turbūt irgi esti „bohemuojančiųjų“. Bet tai jau visai kita karta, o ir sąlygos labai pakitusios - retas sau beleidžia šiaip, be jokios progos, sėdėti prie taurės ir svajoti, ką jis ar ji gyvenime nuveiks...

Vieną kartą Paryžiuj

Taigi, pasitaikius progai, o gal ją patys susikūrę, R. Klimavičius su skulptoriumi K. Pūdymu išdardėjo į dailininkų Meką - Paryžių. Ne tuščiomis - vežėsi savo darbus.

„Aš dabar net nesuprantu, kaip mes įveikėme sienas, nes jokių reikalingų popierių neturėjome. Tiesiog laimės kūdikiai“, - pabrėžė jis. Ir didžiuojasi: „Mes buvome pirmieji dailininkai iš Lietuvos, Paryžiaus galerijose surengę parodas.“

Viena buvo kartu su tapytoja Dalia Kasčiūnaite, kurios darbus dar sovietmečiu vertino ir graibstė užsieniečiai.

Žinoma, jie Paryžiuje nebuvo lietuviai pionieriai. Paryžiaus mansardas ir galerijas jau buvo pažabojęs ne vienas smetoninės Lietuvos ir nuo stalininio teroro į Vakarus pasitraukęs lietuvis dailininkas.

„Apsigyvenome Paryžiaus centre, jame žvalgėmės ir galerijų, kurias galėtume išsinuomoti. Kur tik beužeidavom - į galeriją, duonos ar pieno, vyno ar daržovių parduotuvę, mūsų teiraudavosi, kas mes tokie. Kai prisipažindavome esą dailininkai, į mus žvelgdavo su pagarba. Skirtingai nei Lietuvoje, kai vengi išpažinti savo profesiją“, - 30 metų senumo įspūdžiais dalijosi Romas.

Atsivežę darbus iš Lietuvos, Paryžiuje padirbėdavo gatvės dailininkais - tapydavo praeivių portretus ar piešė jų šaržus. Taip užsidirbdavo galerijų nuomai ir maistui.

1991-ųjų rugpjūčio pučo įvykiai klaipėdiečius dailininkus užklupo Marselyje.

„Paraginti pačių prancūzų, mudu su Klaudijumi jau buvome parašę pareiškimus likti gyventi ten. Bet rūpėjo sūnūs Dovydas ir Rokas, rūpėjo mama ir tėtis, daug kas rūpėjo Lietuvoje man, rūpėjo ir Klaudijui. Jau parašytus pareiškimus suplėšėme ir grįžome į Lietuvą, kad kitais metais vėl važiuotume į Paryžių“, - pasakojo dailininkas.

 

Redakcijos archyvo nuotr.

(Bus daugiau)

Sidebar placeholder