Klaipėdos muzikinis teatras buria profesionalus iš viso pasaulio

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras darosi vis labiau tarptautinis: šiame kolektyve skamba vis daugiau užsienio kalbų, nes čia dirba žmonės, atvykę ne tik iš Europos, bet ir tolimesnių pasaulio kampelių, tokių kaip Iranas, Čilė ar Venesuela.

Šį kartą pasakojame, kokie muzikiniai, ir ne tik, keliai į Klaipėdą atvedė visa širdimi meną mylinčią lenkaitę Emilią Kozlowską (27 m.), kuri nuo liepos dainuoja Muzikinio teatro chore.

Papasakokite apie savo kūrybinį kelią iki atvykimo į Klaipėdą.

2019 m. aš baigiau Karolio Szymanowskio muzikos akademijos Katovicuose (Lenkija) Vokalo fakultetą - tapau menų magistre. Man kaip solistei, ypač sopranui, Lenkijoje buvo labai sunku rasti darbą.

Prisidėjo ir tai, kad, man baigus studijas, po kelių mėnesių prasidėjo visą pasaulį apėmusi pandemija ir aš turėjau likti savo mieste - Svidnicoje. Tai - nedidelis miestas, kuriame nėra galimybių įsidarbinti muzikams, tad man teko dirbti administratore viešbutyje.

Informaciją apie perklausą-atranką į KVMT choro artistus kone netyčia radau internete. Tai buvo mano didžioji viltis. Laimei, perklausos buvo nuotolinės, tad aš pabandžiau ir - man pavyko.

Ko tikėjotės atvykdama?

Mano gyvenime vis nutinka kažkas naujo ir netikėto. Man netapo problema vykti gyventi į Klaipėdą, kurioje niekada nebuvau buvusi, bet kalbos barjeras vis dar kankina (juokiasi). Iki atvykstant Klaipėdą sudėtingiausia buvo susirasti butą.

Internete radau daug nuomotis siūlomų būstų, tačiau apskambinau gal 15 skelbimų ir tik vienas iš skelbėjų sunkiai, bet galėjo su manimi susikalbėti angliškai. Miesto valstybinėse įstaigose taip sudėtinga susikalbėti angliškai, tad tai vadinu košmaru (juokiasi).

Labiausiai man patinka tai, kad Lietuva kažkuo panaši į Lenkiją. Ką aš tikėjausi rasti geriau prieš atvykdama? Nemaniau, kad kainos parduotuvėse tokios aukštos, palyginti su mokamais atlyginimais.

Gaila, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras neturi savo pastato, bet aš labai laukiu rekonstrukcijos pabaigos ir tikiuosi dalyvauti didingame atnaujintų rūmų atidaryme.

Kaip pavyko įsilieti į Muzikinio teatro veiklą?

Dar ne visuose spektakliuose dainuoju, bet kai tik išeinu į sceną, visą laiką džiaugiuosi, kad darau kažką man naujo. Klaipėdoje išbandau naujus muzikinius kūrinius (kaip, tarkim, opera „Paryžiaus katedra“), prie kurių man neteko savo kūrybinėje veikloje prisiliesti anksčiau.

Nors „Paryžiaus katedra“ žinomas kūrinys, bet dainuoti jo lietuviškai man dar neteko. Man tai iššūkis ar net misija, tačiau aš greitai visko mokausi ir visada stengiuosi man patikėtą darbą atlikti kuo geriau.

Iššūkius priimu stengdamasi juose rasti kuo daugiau malonumo, nes dainavimas ir muzika - ne tik mano profesija, bet ir gyvenimo aistra. Aš tiesiog myliu dainavimą!
 

SVAJONĖ. Mano didžiausia svajonė - tapti muzikinio teatro soliste ir būti ja iki pensijos.

Didžiuojuosi, kad liepą, vos pradėjusi savo darbą KVMT, suspėjau padainuoti didingame projekte, vykusiame Klaipėdos elinge - R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tai kvapą ne tik muzika, bet ir scenografija užgniaužianti opera!

Džiaugiuosi Muzikinio teatro chore sutiktais kolegomis - choro artistais: jie visada pasiruošę man padėti prisitaikyti naujame kolektyve, net jei kartais sunkiau kažką paaiškinti anglų kalba. Aš labai vertinu jų pagalbą. Paslaugūs ne tik choro artistai, bet ir visas teatro kolektyvas, ypač dirigentai.

Žinoma, norėčiau, kad į Klaipėdą dirbti atvyktų ir mano draugai iš Lenkijos. Dainuoti viename chore būtų nuostabu. Deja, tai neįmanoma. Aš labai jų ilgiuosi, bet stengiuosi neliūdėti, nes Klaipėdoje sutikau daug nuoširdžių žmonių.

Gyvenimas Klaipėdoje: koks jis?

Gyvenimas Klaipėdoje - labai saugus ir ramus. Labai mėgstu gatvę, kurioje gyvenu. Deja, ji taip toli nuo visko, kas vyksta mieste. Laimei, miesto viešasis transportas gerai sudėliotas ir aš dažnai juo naudojuosi.

Džiaugiuosi, kad Klaipėda - miestas prie jūros. Lenkijoje iš mano gimtojo miesto norėdama pasiekti Baltijos jūrą turiu važiuoti 7-8 valandas, o Klaipėdoje užtrunku tik 20 minučių autobusu. Oras Klaipėdoje gana šaltas, o vėjas kartais toks baisus. Viską, ko man reikia mieste, sugebu surasti pati, tad žmonių gatvėje nieko neklausiu dėl kalbos barjero.

Tačiau Klaipėda sparčiai tobulėja, modernėja ir švarėja. Labai vertinu tai, kad Klaipėda - žalias miestas su daug parkų, net medžių šalia gatvių. Klaipėda, mano manymu, nuo gamtos nenutolęs miestas.

Ko labiausiai ilgitės? Gal šeimos?

Šeimos ir savo šunų. Šiuolaikinės technologijos leidžia lengvai ir kada tik panorėjus komunikuoti su šeima, draugais, tačiau tikro bendravimo tai neatstoja: jautiesi lyg kalbėtum su šešėliais. Ilgiuosi apsikabinimų su šunimis, tad kai pamatau draugišką šunį gatvėje, stengiuosi jį palabinti. Esu žmogus, kuriam kontaktas su gyvūnu būtinas.

Labiausiai ilgiuosi mamos ir pašnekesių su ja, žinoma, lenkų kalba (juokiasi). Mano mama taip pat muzikantė, tad mes turime daug bendrų svarbių temų pokalbiams. Kai būdavome kartu, dažnai susėsdavome ant sofos, gerdavome kavą ir diskutuodavome. Dabar to neturiu...

Keliauti į Lenkiją vis dar sudėtinga - bilietai pritrenkiančiai brangūs, o svarbiausia - nėra didelio pasirinkimo. Gaila, nes Lenkija Lietuvos kaimynė. Manau, tai turėtų vykti lengviau ir ne tik iš Kauno ar Vilniaus.

Papasakokite apie savo talentus, pomėgius.

Mano pomėgis ir laisvalaikis - muzika. Myliu ją įvairiausiomis formomis: ne tik klausau, bet ir dainuoju kaip dainininkė. Groju smuiku, bet dabar, deja, neturiu nuosavo instrumento. Mėgstu literatūrą ir pati rašau trumpas istorijas.

Esu parašiusi knygą, į kurią sudėjau savo sukurtas trumpas istorijas. Mėgstu liaudies muziką. Tiesiog dievinu. Net dvylika metų buvau dviejų Lenkijos liaudiškų kolektyvų nare. Tai puiki patirtis. Mano hobis - mokytis užsienio kalbų, tad dabar aš mokausi lietuvių kalbos.

Mano didžiausia svajonė - tapti muzikinio teatro soliste ir būti ja iki pensijos.

Emilia Kozlowska atliko Belindos partiją operoje „Dido ir Enėjas“ Katovicuose 2019 m.

Sidebar placeholder