Nacionalinės premijos laureatas Gintaras Grajauskas: „Nusipirksiu lėktuvą su lakūnu...“

Maždaug 56 tūkst. eurų siekianti premija yra aukščiausias įvertinimas šalies kultūros lauke, bet G. Grajauskas išlaiko sau būdingą ironiją ir ramybę. 

Apie tai, kaip jaučiasi tapęs „kanonizuotu“ laureatu, kur dės pinigus ir kaip „Excelio“ lentelės konkuruoja su poezija - pokalbis su rašytoju.

Gintarai, nuoširdžiai sveikinu. Kaip jaučiatės pagaliau tapęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu?

Praktiškai taip pat, kaip ir anksčiau, tiesą sakant. Niekas mano gyvenime baisiai radikaliai nepasikeitė.

Be abejo, į Nacionalinę premiją žiūriu labai rimtai ir iš tikrųjų džiaugiuosi. Tai tiesiog malonus štrichas mano biografijoje.

Reaguodamas į apdovanojimą savo paskyroje „Facebooke“ įkėlėte eilėraštį - lyrinio herojaus dialogą su sūnumi, kuriame jis įvardina save kaip žmonių stebėtoją. Koks šiandien jūsų santykis su žmonėmis ir su Dievu? Ar jis kinta bėgant laikui?

Radikaliai niekas nesikeičia. Žmonės man vis dar įdomūs, man įdomu juos stebėti, ieškoti bendrumų, universalumo, kuris būdingas visiems, o ne vienam atskirai paimtam individui.

Tai buvo mano varikliukas nuo vaikystės, toks jis ir lieka.

O Dievas? Jis yra.

Premijai buvote nominuotas ne pirmą kartą. Pernai netgi buvo kilusi kuriozinė situacija, kai viešojoje erdvėje pasirodė klaidinga informacija apie jums skirtą apdovanojimą.

Taip, berods tris kartus buvau nominuotas. Praėjusiais metais situacija buvo visai absurdiška - televizija paskelbė, žmonės pradėjo skambinti ir sveikinti.

Iš pradžių sutrikau, paskui, aišku, supykau.

Bet ką darysi - visko gyvenime nutinka.

Džiugu, kad šiemet ta klaida pagaliau ištaisyta, bet ar toks įvertinimas nesukuria spaudimo, kad kitas kūrinys privalo būti genialus? Juk būsite stebimas kaip per padidinamąjį stiklą?

Tikrai ne. Būtų labai keista, jei staiga po premijos pradėtum rašyti kitaip.

Tai reikštų, kad kažką darei ne taip savo gyvenime iki tol.

Aš į šiuos dalykus žiūriu labai ramiai. Nebent ta premija būtų dešimt milijonų eurų - tada gal ir pakeistų gyvenimą, nusipirktum negyvenamą salą ir išvažiuotum (juokiasi). O dabar - rašau taip, kaip rašiau.

56 tūkstančiai eurų - taip pat nemenka suma. Gal jau turite planų, kur juos panaudosite?

Visiems šitas klausimas labai įdomus.

Svarstau, ar pirksiu lėktuvą, ar jachtą... Kadangi teisių neturiu, tai lėktuvą pirksiu iškart su lakūnu. O jei rimtai - nežinau. Galbūt, kai atsiras daugiau laiko, tiesiog išvažiuosiu kur nors pailsėti.

Dirbate Klaipėdos dramos teatre. Ar buvimas teatro virtuvėje, kasdienės dramos veikia jūsų kūrybą?

Veikia ne tiek dramos, kiek kasdienė rutina. Teatre daug administracinio darbo, kuris mano natūrai nėra artimas, bet jaučiu moralinį įsipareigojimą.

Kartais nuoširdžiai keikiuosi, kai galva prikimšta „Excelio“ lentelių, o ne kūrybos.

Vietos ir laiko skaidriam žvilgsniui, stebėjimui lieka mažoka.

Kūrybai reikia ramybės ir šiek tiek nuošalės.

Tai kaip toje rutinoje gimsta eilėraščiai?

Eilėraščiai yra keisti padarai, jie nutinka bet kokiomis aplinkybėmis.

Pavyzdžiui, tas tekstas, kurį įkėliau savo „Facebooke“ kaip atsaką į apdovanojimą, atsirado sėdint mokslinėje konferencijoje Lenkijoje.

Klausiausi pranešimų ir staiga dingteli mintis. Išsitraukiau telefoną ir užsirašiau.

Rašote eilėraščius telefone?

Taip, telefoną naudoju kaip bloknotą - turiu programėlę, kurioje viską žymiuosi.

Eilėraštis gimsta galvoje, o telefonas tik padeda jį „suguldyti“.

Jūsų eilėraščiai skaitomi kaip parašyti vienu įkvėpimu. Taisote juos?

Taisymų dažniausiai daug nebūna - svarbiausia kuo tiksliau ir švariau užrašyti tai, kas atėjo.

Vienas svarbiausių jūsų kūrybos bruožų - ironija. Ar šiandieniniame geopolitiniame kontekste dar pavyksta juokauti?

Mano ironija dažniausiai yra autoironija. Į save žiūriu gana skeptiškai.

O situacija pasaulyje dabar tikrai nėra juokinga. Gal būtų juokingiau, jei šalia už sienos nebūtų imperinės Rusijos, kuri turi aiškių planų. Laikas neramus.

Ką kuriate šiuo metu?

Rašau eilėraščius pamažu, bet didelių planų neturiu.

Tiesa, neseniai su buvusiu „Rokfelerių“ ir „Kontrabandos“ būgnininku Kęstučiu Bubliu išleidome „Smėlio radiją“.

Tai toks kūrybinis formatas, kuriam sunku rasti analogų - sąlyginė gyva radijo studija, kurioje radijo laidos vedėjas yra poetas. 

Mes grojame elektroninę muziką, naudojame tekstus, kartais į „eterį“ paskambina mano eilėraščių personažai.

Jau parodėme tris laidas, važinėjame po Lietuvą. Tai toks mažas dramaturginis siužetas, sujungiantis muziką ir poeziją.

Dėkoju už pokalbį.