Nenutylantis kelionės šauksmas ir nenumaldomas namų ilgesys – J. Joyce inspiruotame fotografijų projekte

Airių rašytojas ir poetas James Joyce, geriausiai žinomas kaip „Uliso“ autorius, kartą pasakė, kad „klaidos yra atradimų vartai“. Ši klasiko mintis įkvėpė ketvertą kūrėjų iš Klaipėdos ir Dublino leistis į kūrybinę kelionę.

Spalio 1d. 20 val. Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešosios bibliotekos kiemelyje vyks tos kelionės metu išsikristalizavusių įsižiūrėjimų į aplinką rezultato, parodos ir albumo „Dangė Dubline, o Džoisas Dangėje“ pristatymas.

Klaipėdoje gyvena ir kuria Remigijus Treigys ir Benas Šarka. Tuo tarpu Dubline gyvena ir kuria klaipėdiečiai – Gintaras Varnagys ir Vaida Varnagienė. Ką jiems visiems reiškia kultūrinė vietos tapatybė?

Kaip ryšys su miestu manifestuojasi jų kūryboje? Klaipėdoje ar Dubline yra atradimų vartai? Tai – patys paprasčiausi ir pirmieji bendram kūrybiniam tikslui susieję klausimai. Nuo birželio prasidėję ir kelis mėnesius trukę apmąstymai baigėsi fotografijų serija.

Bendram darbui mintį pasiūlęs režisierius, fotografas Benas Šarka idėjos užuomazgą apibendrino metafiziškai, „ištakos Jėzaus Dangėje, Odisėjo Dangėje, J. Joyce Dangėje, Itakės ištakose, na, ir mūsų Dangėje, kol mūsų nebuvo“. Per Klaipėdos miestą tekančią upę jam būdingu stiliumi menininkas pavertė mitinių, lemtingų kelionių metafora.

Tokiu atveju geografiniai orientyrai netenka prasmės – visos upės atspindi dangų, visi keliautojai galiausiai palieka žemę. Žiūrint taip plačiai Dangė yra Dangė, bet Dangė yra ir Dubliną dalijantis Lifis ar gyvenimo prisiminimus nusinešanti užmaršties upė Letė.

B. Šarkos žodžiais, tokios esminės kelionės pasakojimas kolektyvinėje žmonių atmintyje yra atsikartojantis ir esminis – Homero „Iliada“, S. Kubriko „ 2001 metų kosminė odisėja“ ir, aišku, fotografijų projekto atspirtimi tapęs J. Joyce su „Ulisu“.

Klaipėdietis fotografas Remigijus Treigys minėjo kartu su B. Šarka iš pradžių „Facebook“ erdvėje vystęs fotografinį dialogą „Laiko nėra“. Įsijungęs į „Dangė Dubline, o Džoisas Dangėje“ menininkas pasakojo nemažai užtruko svarstydamas, kas bus jo fotografijų objektas.

Galiausiai pasirinko jį jau seniai traukiančią ir jau fotografuotą vietą – apleistą Priekulės geležinkelio stotį, „tai – vienos dienos kronika, tuo mano darbas rišasi su J. Joyce“, – minėjo R. Treigys, kaip žinia, „Ulise“ vaizduojama viena diena Dubline – 1904 m. birželio 16.

Pasak fotografo, Priekulės geležinkelio stotis turi ypatingą atmosferą, „negali taip paprastai į stotį pakliūti, reikia pasiskambinti tokiai moteriai, ji turi raktą ir įleidžia. Tai kažkokia mistinė vieta“. R. Treigys atviravo, kad nors ir matė kitų trijų dalyvių darbus – galutinis rezultatas jiems visiems bus staigmena, „bus matyti, kaip viskas susidėlios, koks bus aplinkos kontekstas, kaip tai kalbės. Tiek man, tiek kitiems turėtų būti netikėtumo jausmas“.

Dubline jau daugiau nei 14 metų gyvenantys Vaida ir Gintaras Varnagiai į Klaipėda grįžta gana retai, bet ilgesys uostamiesčiui net ir einant laikui lieka gyvas – namams, kalbai, žmonėms, „ilgimės giminystės ryšio kuris šiuo metu kaip „surūdijusi grandinė“ vis girgžda pajudinama, grėsmingai žadėdama subyrėti į šipulius, kuomet išeina vyriausi, o jauni susikūrė jau savo artimas aplinkas.

Ilgimės draugų, tų kurie vis dar yra ir kurių jau nebėra. Ilgimės artimo bendravimo, kalbėjimosi, poezijos skaitymo, vaikščiojimo po kopas ir senamiesčio gatveles“, – iš Airijos sostinės rašė menininkų duetas.

Jų žodžiais tariant, juntamas ilgesys einant laikui kinta, darosi sentimentalesnis, palytėtas melancholijos, „Laiko nėra“, dažnai mėgsta sakyti Benas. Panašu, kad jis įtikino, kad dabartis, praeitis ir ateitis yra tik padrikas kultūrinių, asmeninių ir kasdieninių prisiminimų kratinys“, – samprotavo menininkai.

Kalbėdami apie savo pateiktas miesto fotografijas V. Ir G. Varnagiai citavo gerai žinomą J. Joyce ištarmę apie „Ulisą“, „kartą rašytojas sakė, jeigu Dublinas „vieną dieną staiga pradingtų nuo žemės paviršiaus, vėliau jis galėtų būti atkurtas pagal mano knygą“.

Taip ir mūsų nuotraukos, tarsi kažkokios detalės, fragmentai, miesto gyvenimo ištraukos, jos visos atkartoja ir sukuria iš naujo Dubliną“.

Ketverto kūrėjų fotografijas apžvelgusi menotyrininkė Danguolė Ruškienė pabrėžė kelionės motyvo svarbą, „asmeninio laiko pojūtis netrukdomas išveši. Todėl klausimas Kodėl išvykstama? nuskamba lygiai taip pat priekaištingai, kaip ir Kodėl pasiliekama?

Ilgesio ilgesys. Kai dar neišvažiavęs pradedi jausti nostalgiją tai vietai, kurioje esi. O atsisveikindamas jau nori pasisveikinti. Kad tai patirtum, turi išjudėti iš savo vietos, palikti miestą, žmones, iš dalies – įprastą save“.

„Dangė Dubline, o Džoisas Dangėje“ rezultatas 80 fotografijų – spalvotų ir juodai baltų. Sukurtas albumas (fotografijų dėžutė) – keliaujanti ir laisvai išardoma kompaktiška paroda.

I. Simonaitytės kiemelyje paroda bus eksponuojama tik vieną vakarą. Jo pabaigoje fotografijos bus išdalintos susirinkusiesiems.

Parodą planuojama pristatyti ir Airijoje, Dubline.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder