Pamiršti lietuvių diplomatai ir jų indėlis

Pokalbiu apie diplomatų vaidmenį prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos 1923-iaisiais tęsiame straipsnių ciklą „Ką mes žinome apie Klaipėdos krašto prijungimą ir ką turėtume žinoti“.

Kas buvo tie diplomatai ir ką turėtume žinoti apie jų vaidmenis?

Užsienio reikalų ministerijoje šiandien dirba per 1100 darbuotojų. Prieš šimtą metų, 1923 metų pradžioje, ministerijoje buvo 215 etatų, iš jų 72 dirbo Kaune, 143 - atstovybėse ir konsulatuose užsienyje. Penkis kartus mažiau darbuotojų sugebėjo tvarkytis tarptautinių santykių situacijoje, kuri Lietuvai tikrai nebuvo lengvesnė, lyginant su šiandiena.

Tuo metu Lietuva turėjo 15 atstovų etatų (dalis jų atstovavo Lietuvai iškart keliose valstybėse), 7 konsulus. Visam korpusui iš Kauno vadovavo užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas (kuris kartu buvo ir ministru pirmininku), viceministras Petras Klimas bei keturių departamentų direktoriai, iš kurių svarbiausias buvo Politikos departamentas, vadovaujamas Broniaus Kazio Balučio.

Suverenias teises Klaipėdos krašte nuo 1920 metų turėjo pagrindinės sąjunginės valstybės: Britų imperija, Italija, Japonija ir Prancūzija.

Klaipėdos klausimu svarbiausi lietuviams centrai buvo Paryžius, kur Lietuvos atstovu buvo Oscar de Milosz (Milašius, Milošas), ir Londonas, kur Kaunui atstovavo Tomas Naruševičius, būsimasis susisiekimo ministras, o dar vėliau Klaipėdos uosto direkcijos prezidentas.

Taip pat reikšmingi centrai buvo Roma, kur Lietuvai atstovavo Jurgis Šaulys, Berlynas (atstovas Vaclovas Sidzikauskas), Maskva (atstovas Jurgis Baltrušaitis), iš dalies Ryga (atstovas Dovas Zaunius) ir, žinoma, pati Klaipėda, kuri tuo metu irgi buvo „užsienis“, ir kur Lietuvos atstovu pagrindinėms sąjunginėms valstybėms nuo 1922 metų sausio mėn. dirbo Jonas Žilius.

Visi jie atliko skirtingus vaidmenis: Paryžiuje, Londone, Klaipėdoje, iš dalies Romoje reikėjo atlaikyti sąjungininkių reakciją į karinę operaciją, zonduoti nuotaikų kaitą, oficialiai ir neoficialiai perduoti Lietuvos vyriausybės ketinimus.

Maskva ir Berlynas buvo svarbūs todėl, kad Kaunas žengė žingsnį į Klaipėdą prieš tai užsitikrinęs neformalią Sovietų Sąjungos ir Vokietijos paramą.

Norint nelikti ant vieno suoliuko su šiomis valstybėmis, kurias Versalio sistema buvo arba izoliavusi, arba sankcionavusi, po to lietuvių diplomatams reikėjo kažkaip išlaviruoti iš šios „draugystės iš reikalo“.

Ryga buvo laikoma Baltijos valstybių centru, kur rezidavo daugiausia diplomatų ir žurnalistų. Todėl ten sėdėjo vienas stipriausių to meto lietuvių diplomatų - Prūsijos lietuvis Dovas Zaunius.

Bet galutinis rezultatas, kaip visada, labiausiai priklausė ne nuo pavienių žmonių, o nuo diplomatinio korpuso komandinio darbo, jų susiklausymo, greitos reakcijos ir veiksmų koordinacijos.

Prie visos šios komandos dar reikia pridėti Juozą Purickį. 1920-1921 metais jis buvo užsienio reikalų ministru ir, galima sakyti, padėjo Lietuvos užsienio politikos Klaipėdos krašto klausimu pamatus. Dėl vadinamosios Sacharino bylos, kurioje galiausiai buvo išteisintas, iš ministro pareigų 1921 m. pabaigoje turėjo trauktis, bet liko diplomatinėje tarnyboje. Kurį laiką jis tvarkė įvairius Lietuvos pasiuntinybės Berlyne reikalus. 1923 m. sausį E. Galvanauskas jį iškvietė į Kauną ir pasiuntė į Klaipėdą atlikti delikačios misijos - būti neoficialiu E. Galvanausko atstovu prie „sukilėlių valdžios“. Kitaip tariant, per jį Kaunas komunikavo su Erdmono Simonaičio direktorija, Vyriausiuoju Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetu, iš dalies su Jono Budrio karine vadovybe.

ASMENYBĖS. Juozas Purickis 1920-1921 metais buvo užsienio reikalų ministru ir, galima sakyti, padėjo Lietuvos užsienio politikos Klaipėdos krašto klausimu pamatus. Kurį laiką jis tvarkė įvairius Lietuvos pasiuntinybės Berlyne reikalus. 1923 m. sausį E. Galvanauskas jį iškvietė į Kauną ir pasiuntė į Klaipėdą atlikti delikačios misijos - būti neoficialiu E. Galvanausko atstovu prie „sukilėlių valdžios“.

Apie daugelio šių žmonių veiklą šiandien turbūt mažai ką žinome. Kodėl ir ar turėtume apie tai kalbėti daugiau?

Be abejo, kad taip, turėtume. Klaipėdos krašto prijungimas lietuvių diplomatiniam korpusui reiškė ir šaltą dušą, ir bemieges naktis, ir svarbiausią egzaminą. Manau, kad per keturis mėnesius nuo 1922 m. lapkričio iki 1923 m. vasario, kuomet aktyviausiai sprendėsi Klaipėdos politinės priklausomybės klausimas, lietuvių diplomatai įgijo labai daug patirties.

Bet svarbiausia yra tai, kad aktyvus diplomatinis veikimas padėjo lokalizuoti konfliktą, išvengti karo ar Lietuvos tarptautinės izoliacijos ir gauti prizą - Lietuvos suverenumo pripažinimą Klaipėdoje.

Taip, Lietuva turėjo sumokėti kainą - Vilnių sąjungininkės netrukus pripažino Lenkijai. Tačiau ne vienas žmogus to meto Lietuvos politiniame elite, pradedant E. Galvanausku, puikiai suprato, kad būdama ir be Vilniaus, ir be Klaipėdos, Lietuva neišgyventų, būtų viso labo kieno nors ekonominiu, o galop gal ir politiniu priedėliu.

Ar dabar, galbūt šiais metais, reikšmingiausi to meto diplomatai prisiminti ir įamžinti? O jeigu ne, kokias jūs siūlytumėte įamžinimo formas?

Kai pastatome kam nors paminklą, tai nebūtinai reiškia, kad tas kažkas bus prisimenamas. Be to, įamžinimo iniciatyvas dažnai yra sunku įgyvendinti, kai pritrūksta noro ar ryžto.

Priminsiu tik Ernesto Galvanausko istoriją.

2014 metų pradžioje su tuometiniu „Vakarų ekspreso“ redaktoriumi Martynu Vainoriumi iškėlėme idėją, kad Klaipėdoje atsirastų E. Galvanausko gatvė, o prie jo buvusio gyvenamojo namo Herkaus Manto g. 50 būtų pakabinta atminimo lenta.

Vietoje miesto centro, kaip siūlėme, 2016 m. sausį miesto taryba nutarė E. Galvanausko vardu pavadinti gatvę 2014-2015 m. suplanuotame Medelyno rajone netoli miesto ribos. Šiandien tai tebėra takas, kuris apskritai nežinia, ar kada nors virs gatve.

Atminimo lentai 2015 m. birželį miesto taryba irgi pritarė, ji seniausiai pagaminta, bet namas negyvenamas, su vienų iš savininkų savivaldybės administracijai tik šiemet pavyko susisiekti ir gauti žodinį pritarimą. Bet ar tai reiškia, kad lenta šiemet jau atsiras, neaišku.

Kol viskas vyksta tokiu tempu ir su tokiu „entuziazmu“, kai kam gali ir rankos nusvirti. Tad, matyt, lieka minkštosios formos - apie tuos žmones kalbėti, skatinti jų nuopelnais domėtis. Sausio mėnesį siūliau - pasirūpinkime bent jų kapų pagerbimu: kodėl jų nepagerbus miesto herbais ar kitokiais ženklais?

Ir, žinoma, manau, kad daug kas greičiau ir efektyviau galėtų būti padaryta privačia iniciatyva. Tą irgi rodo jau minėta E. Galvanausko istorija: privačia iniciatyva pastatytas biustas Klaipėdos universiteto miestelyje iškilo dar 2006 metais. 2016 m. E. Galvanausko vardą Klaipėdoje gavo ir profesinio mokymo centras.