Pianistas Gintaras Januševičius: „Didžiausias kritikas sau esu aš pats“
Kokie yra jūsų pirmieji prisiminimai, susiję su Klaipėda?
Daug jūros, daug vėjo. Aš Klaipėdoje gyvenau nuo 1987 iki 1992 metų, tad tikrai galiu sakyti, kad dalis mano vaikystės prabėgo Klaipėdoje ir būtent čia formavosi aktyvusis vaikystės atsiminimų periodas.
Pirmieji vaikystės atsiminimai yra iš Klaipėdos - apsilankymai žaislų parduotuvėse, buvimas pas senelius, dėdes, tetas ir visus kitus giminaičius tuometiniame augančiame mieste.
Su kokiomis nuotaikomis, mintimis sugrįžtate į Klaipėda?
Kiekvieną kartą prieš važiuodamas į Klaipėdą aš pajuntu neapsakomą emocinį pliūpsnį, nes žinau, kad grįžtu ten, kur yra namai. Nors tai labai aptakus žodis, bet jis labiausiai tinka tam apibūdinti.
Toks jausmas, kad kūnas žino, kur dabar sugrįžta.
Čia tu esi savas, tu galėsi elgtis taip, kaip įprasta tavo gyvenime, tau nereikės kažkokių kaukių dėvėti ir žmogus, kurį tu sutiksi, bus savesnis negu nepažįstamame mieste.
Tas emocijų pliūpsnis, kurį aš jaučiu būtent dėl paties miesto energetikos, kartu pažadina mane kokybiškesniam, rezultatyvesniam darbui.
Kiekvieną kartą prieš važiuodamas į Klaipėdą aš pajuntu neapsakomą emocinį pliūpsnį, nes žinau, kad grįžtu ten, kur yra namai.
2015 m. viename interviu pasakėte, jog gyvendamas Vokietijoje Lietuvai esate naudingesnis. Ar šis požiūris nepasikeitė praėjus beveik 10 metų?
Be abejonės, požiūris labai keitėsi, nes ir Lietuvoje šiuo metu mes turime labai daug skirtingų koncertinių institucijų ir gerokai daugiau koncertinių scenų, kuriose pianistai turi galimybių koncertuoti.
Vokietijoje susikurta bazė, namai, bet išties labai didelio skirtumo, ar gyvenčiau Lietuvoje, ar Vokietijoje, dabartiniame savo gyvenimo etape net nejusčiau.
Jutau kažkada tikrai didelį skirtumą, o dabar ir Lietuvoje lankausi gana dažnai. Atvažiuoju kiekvienais metais po kelis kartus ir lankausi vos ne visuose regionuose, miestuose, kur yra koncertų salės.
Tikrai manau, kad dabar į šitą klausimą būčiau atsakęs kiek kitaip. Tačiau mano gyvenimo etapas, dvidešimt metų Vokietijoje, buvo tikrai labai naudingas. Patirties sėmimasis bei studijos išplėtė mano akiratį taip, kas galiausiai atvedė mane prie visiškai kitų meninių sprendimų.
Pavyzdžiui, kalbėjimasis su publika, pasakojimas istorijų scenoje. Aš tikriausiai niekada nebūčiau to sugalvojęs, jeigu nebūčiau turėjęs patirčių, kurias turėjau Vokietijoje.
Dabar Lietuvoje muzikantams tai yra daugiau mažiau įprasta koncerto forma su daug kalbėjimo, daug tiesioginio kontakto su publika. Kai aš pradėjau koncertuoti Lietuvoje, to dar nedarė niekas. Taigi, jau vien tai buvo labai reikalingas dalykas, kurį aš tikrai atsivežiau iš Vokietijos.
Jūs jau 20 metų gyvenate Vokietijoje. Ar koncertinėse programose prie jūsų vardo vis dar rašoma "Lietuva"?
Kai koncertuoju užsienyje, visada prie mano vardo yra rašoma "Lietuva". Tai man tikrai yra labai svarbu.
Buvo praeityje netgi tokių atvejų, kad prie mano vardo rašydavo "Vokietija". Aš skambindavau organizatoriams ir sakydavau - atsiprašau, aš esu lietuvis, norėčiau, kad nepaisant to, kiek aš metų gyvenu Vokietijoje, žodis "Lietuva" būtų rašomas pirmas.
Man dabar 39 metai, net dvidešimt metų gyvenu Vokietijoje, taigi Vokietijoje aš praleidau daugiau nei pusę savo gyvenimo.
Atiduodamas duoklę tiems dvidešimčiai metų, šiuo metu organizatoriams rašau, kad atstovauju dviem šalims, bet Lietuvą visada rašykite pirmą.
Bet dabar, pavyzdžiui, Vokietijoje, neatsimenu, kada paskutinį kartą mačiau prie savo pavardės ir apskritai miesto afišose, kad būtų nurodoma atlikėjo šalis. Toks jausmas, kad žmonių tautybė arba pilietybė čia esančiai publikai neturi didelės reikšmės.
Buvo praeityje netgi tokių atvejų, kad prie mano vardo rašydavo "Vokietija". Aš skambindavau organizatoriams ir sakydavau - atsiprašau, aš esu lietuvis.
Grojate nuo ketverių metų. Koks buvote vaikas? Groti versdavo tėvai ar pats jautėte norą?
Jūs labai gražiai išsireiškėte - grojate. Aš nedaug bepamenu, ką aš darydavau nuo ketverių metų muzikos pamokėlėse, kurias lankiau Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje. Tik fantastiškai ir taip kantriai, kaip su manim dirbo mokytoja Valentina Potejenko, tai čia dar reikia mokėti (juokiasi).
Aš buvau toks vaikas ir savo dėmesio nelabai galėjau išlaikyti, pamokų metu muzika ir fortepijonas man buvo įdomus gal tik kelioms minutėms, o likusį laiką mokytojai tekdavo mane sudominti visokiais triukais. Tikrai nebuvau tas vaikas, kuris atsisėsdavo ir valandų valandas galėdavo išbūti prie fortepijono.
Net iki paauglystės būdavo epizodų, kada grojimą fortepijonu namuose imituodavau tik tam, kad nebūčiau išmestas iš mokyklos ir kad tėvai būtų patenkinti.
Iki paauglystės būdavo epizodų, kai grojimą fortepijonu namuose imituodavau tik tam, kad neišmestų iš mokyklos ir kad tėvai būtų patenkinti.
O kada pajutote meilę muzikai?
Man tas suvokimas tikrai labai aiškiai atėjo tada, kai prasidėjo šiek tiek sudėtingesni repertuarai.
Aš tik galiu dėkoti visiems savo pedagogams, kurie, nepaisydami mano kaprizų, toliau mane vystė ir muzikaliai, ir techniškai.
Kada aš pajėgiau groti tą repertuarą, kuris pradėjo tikrai man patikti, ne kažkokias vaikiškas pjeses, o būtent suaugusiųjų repertuarą, per jį aš pradėjau įsimylėti visą muzikos procesą.
Kurioziška, bet dabar man kaip pedagogui vėl patinka tos pačios pjesės vaikams. Aš jas groju, rodau savo mokiniams, kai kada net tas, kurias vaikystėje nelabai mėgau. Toks gyvenimo ratas apsisuko.
Kokie kompozitoriai ar muzikos įrašai darė jums didžiausią įtaką vaikystėje?
Negaliu pasakyti, kad vaikystėje savo iniciatyva klausydavausi fortepijono įrašų. Mane žymiai labiau domino orkestriniai įrašai.
Mano tėvai turėjo labai daug muzikinių plokštelių, tokių kompozitorių kaip Edwardas Griegas, Camille`is Saint-Saėnsas.
Namuose dažniausiai klausydavau "Žvėrių karnavalo", "Petios ir vilko" ir kitokių kūrinių, su kuriais vaikai auga. Mano susidomėjimas orkestrine muzika vis didėjo ir didėjo, kol galiausiai aš priėjau prie tokių kompozitorių kaip Maurice'as Ravelis.
Būtent jo orkestrinė muzika man davė tikriausiai didžiausią postūmį link spalvų, tembrų ieškojimo fortepijone. O jau vėliau, paauglystėje, buvo labai svarbus Sergejaus Rachmaninovo etapas. Aš grojau visą jo solinę kūrybą ir būtent su tais kūriniais užlipau į tarptautinę sceną.
O dabar toliau stengiuosi plėsti savo skonį. Turėjau labai ilgą amerikietiškąjį etapą, šiuo metu stengiuosi nagrinėti prancūzišką muziką. Noriu visą likusį gyvenimą domėtis, susipažinti su kuo įvairesne muzika.
Turėjot daugybę pasirodymų daugelyje didžiųjų Lietuvos ir Vokietijos miestų, taip pat Niujorke, Vašingtone, Rio de Žaneire, Šendžene, Londone, Paryžiuje, Madride, Romoje, Varšuvoje, Ciuriche ir kituose miestuose. Kuris koncertas labiausiai įsiminė?
Tikrai negaliu pasakyti, kad įsiminė vienas koncertas mano gyvenime. Galbūt negatyviai galėjo įsiminti dėl kažkokių kuriozų atskiros koncertų detalės.
Pavyzdžiui, aš niekada nepamiršiu savo pirmojo rečitalio Šopeno menėje Duszniki Zdroj mieste, kai prieš pat koncertą sugedo fortepijonas.
Teko jį keisti, ir tada drebančiomis rankomis grojau fortepijonu, su kuriuo prieš tai neteko repetuoti ir kuris net nebuvo suderintas koncertui...
Tokių kuriozų nemažai įvyko mano gyvenime, tačiau negalėčiau išskirti paties svarbiausio ir labiausiai įsiminusio koncerto.
Tikriausiai tai yra labai geros muzikinės karjeros ženklas. Aš tikrai džiaugiuosi, kad kiekvienas koncertas, kuriame aš groju, turi tą potencialą tapti tą akimirką pačiu mano mylimiausiu.
Ne paslaptis, kad kiekvieną kartą eidamas į sceną aš tiesiog pasišvenčiu tai publikai, kuri ateina, ir stengiuosi maksimaliai atiduoti visą save. Gyvenimo taisyklė: kuo daugiau savęs atiduodi, tuo svarbesnis tampa momentas. Dėl tos priežasties aš stengiuosi, kad kiekvienas mano koncertas man taptų kuo svarbesnis.
Jūs nuo pat vaikystės dalyvavote įvairiausiuose konkursuose, esate penkiolikos muzikos konkursų visame pasaulyje prizininkas ir finalininkas. Ar konkurencija tarp muzikantų yra tik konkursuose? Ar įmanomas muzikanto gyvenimas be konkurencijos?
Muzikanto gyvenimas be konkurencijos yra tiek pat įmanomas, kiek yra įmanomas kokios nors kitos profesijos atstovo.
Natūralu, kad ir tarp muzikantų yra konkurencija. Įsivaizduokite tokį atvejį: muzikantas nori atvažiuoti skambinti kokį nors koncertą į tam tikrą koncertų salę. Jis į tą koncertų salę išsiunčia užklausą.
Koncertų salės irgi turi limituotą koncertų skaičių, jos negali kasdien siūlyti pianistui rečitalio, todėl natūralu, kad kartais jiems teks rinktis vieną pianistą vietoj kito.
Konkurencija išlieka net baigus konkursinį etapą, tačiau tai yra visiškai natūralu. Bet pagalvokite, ar tos pačios konkurencijos nejaučia, pavyzdžiui, mokyklos, mokytojai ir kiti.
Nemanau, kad muzikantų pasaulyje konkurencija yra kažkuo skirtinga ar ypatinga, jeigu ją palygintume su konkurencija kitose srityse.
Kas jums yra pats didžiausias kritikas?
Didžiausias mano koncertų, kūrybos kritikas esu aš pats, nes labai daug dalykų, kuriuos susigalvoju - programas, pasiūlymus, aš pirmiausia permąstau, kodėl aš neturėčiau to daryti.
Pirmiausia visąlaik vidinis kritikas ieško visų įmanomų variantų, kur aš galėčiau daryti kažką ne taip. Tokia mano dalia, aš esu labai savikritiškas, tačiau tas filtras leidžia man neišnešti dalykų į sceną, kuriais pats nesididžiuočiau.
Pavyzdžiui, vien "Mažasis princas", mano paskutinioji programa, buvo gvildenama septynerius metus, kol aš išdrįsau su ja išeiti į sceną.
Aš labai pasitikiu savo tėvais. Labai džiaugiuosi, kad jie, būdami muzikantai, randa galimybių ir laiko padėti man koncertinėse kelionėse.
Iki šiol mano tėtis į daugelį mano koncertų Lietuvoje nuveža mašina, kad man nereikėtų traukiniu važiuoti ar autobusu.
Mama irgi, kai tik turi galimybę, važiuoja kartu. Paskui iš jų abiejų aš gaunu labai gerų idėjų apie tai, ko aš net nebuvau pagalvojęs. Tai tokią kritiką aš ne tik esu pasiruošęs priimti, bet ji turtina mano koncertinę veiklą.
Anksčiau turėdavote ritualą kiekvienai programai sukurti ar nusipirkti simbolinį ženklelį, kurį segėdavote švarko atlape. Ar vis dar tai darote?
Aš iki šiol tai darau ir labai džiaugiuosi, jog turiu galimybę vis nustebinti tuos publikos žmones, kurie pastebi tokias mažas detales.
Dažniausiai apie tą ženklelį sužino tik tie žmonės, kurie ateina po koncerto į užkulisius su manimi pasisveikinti.
Tas ženklelis būna labai mažas, iš toli jo net nepastebėsi ir kiekvienai programai jis yra vis kitoks. Tarytum kažkoks paslėptas koncerto mažas simbolis. Aš tai darau ir darysiu, nes man tai yra viena iš maloniausių detalių ruošiantis koncertiniam turui.
Kaip manote, kas skiria vieną menininką nuo kito?
Žmonės scenoje skiriasi panašiai tiek, kiek skiriasi jų asmenybės. Yra labai įprasta apie aktorius šnekėti kaip apie nuolat persikūnijančias asmenybes.
Tai yra tie žmonės, kurie viename vaidmenyje atrodo vienaip, kitame kitaip. Manau tas pats ir tarp muzikantų. Bent jau aš stengiuosi būti lyg aktorius, kuris visąlaik negyvena tuo pačiu amplua.
Aš mėgstu scenoje įsitraukti į tam tikrus vaidmenis. Vaidinti tai, kas man tuo metu yra įdomu, kuo yra paremta mano programa. Tačiau tiek, kiek tos asmenybės yra pačios skirtingos, tiek yra skirtingi ir patys menininkai.
Tas persikūnijimas tarp skirtingų koncertų ir vaidmenų yra mano asmenybės dalis, aš norėčiau toks būti. Tai yra mano siekiamybė, tai kūrybiniame procese mane palaiko.
Kitam žmogui yra įdomūs visai kiti dalykai. Todėl manau, kad kiek yra skirtingos asmenybės, tiek bus skirtingos ir jų kūrybinių asmenybių išraiškos.
Kada interpretacija tampa paveiki?
Muzikos matas yra publika, jis yra skirtingiems žmonėms, skirtingiems gyvenimo potyriams. Vieni muzikoje mėgsta surasti atsipalaidavimą, kiti susimąstymą ar filosofines idėjas.
Jeigu žmogus girdėdamas muziką pasiekia kažkokią metamorfozę savyje arba ta muzika priverčia galvoti - tai jau yra paveiki interpretacija. Pats svarbiausias dalykas yra publika, jeigu publika mėgavo koncertu - interpretacija buvo paveiki.
Jeigu žmogus girdėdamas muziką pasiekia savyje kažkokią metamorfozę arba ta muzika priverčia galvoti - tai jau yra paveiki interpretacija.
Kodėl pasirinkote savo gyvenime atrasti vietos ir pedagoginei veiklai?
Jaučiu, kad per pedagoginę veiklą aš ir pats tobulėju. Vienas dalykas yra sėdėti prie fortepijono ir mokytis groti pačiam, kitas dalykas yra kitam žmogui labai aiškiai suformuluoti patarimus, kaip geriau suvokti kūrinį, kaip geriau perprasti kompozitorius.
Juk galbūt ne vienas mūsų turime bruožą, kad kai norime kažką labai gerai atsiminti, mes tuos dalykus pasakome garsiai. Ausys išgirdo - ir ateina suvokimas. Nuo to laiko, kai aš pradėjau pedagoginę veiklą, o tai buvo prieš daugiau nei dvidešimt metų, aš ir pats pradėjau geriau groti.
O jau vėliau su pirmaisiais vaikais, ateinančiais į mano klasę, atsiranda visai kitos pedagogikos formos. Kiekvienas į mano pedagogikos klasę atėjęs jaunas žmogus ją praturtina.
Būtent tas asmeninis kontaktas, galimybė tą asmenybę vystyti, į gyvenimą įtraukti muziką kaip tam tikrą natūralų, savaime suprantamą gyvenimo palydovą, man yra fantastiška misija. Manau, kad kiekvienas pedagogas tą misiją jaučia.
Mes, pedagogai, žmonių gyvenime galime suvaidinti labai svarbų ir pozityvų vaidmenį jų asmenybės formavimosi kelyje.
Ne paslaptis, kad didžioji dalis mokinių ateityje galbūt pasirinks kitą karjeros kelią, ne profesionalaus muzikanto.
Todėl manau, kad muzika, taurusis menas, susijęs su labai dideliais intelektiniais iššūkiais, būtent kultūriniais formavimosi iššūkiais, suteikia žmogui labai solidų pagrindą tapti visapusiškai išsilavinusia, įdomia asmenybe, kad ir kokią profesiją tas žmogus ateityje pasirinktų.
Aš savo kaip pedagogo praktiką vertinu kaip indėlį į visuomenę, kaip indėlį į kiekvieną žmogų, ir tai man yra labai svarbu.
2017 metais įkūrėte didžiausią Baltijos šalių fortepijono akademiją "Klaipėda Piano Masters". Kodėl akademiją įkūrėte būtent Klaipėdoje?
Klaipėda, žinoma, yra mano vaikystės miestas, sentimentų miestas, bet kartu aš labai gerai žinojau Eduardo Balsio menų gimnaziją, jos žmones ir infrastruktūrą.
Yra labai svarbu bet kokiai akademijai galvoti ne tik apie menines užduotis. Aš labai džiaugiausi, kad Eduardo Balsio gimnazijos infrastruktūra leido miegoti ir groti net naktimis muzikantams netrukdant kitiems besiilsintiems kaimynams, todėl akademijos struktūrai gimnazija buvo ideali vieta.
O mūsų meninės užduotys tuo metu buvo labai revoliucinės. Man labai rūpėjo, kad tai būtų visiškai kitokia akademija, ir žinojau, kad ši idėja Klaipėdoje puikiai išsipildys.
Aš labai džiaugiuosi, kad dabar, po aštuonerių akademijos gyvavimo metų, Klaipėda turi teisę didžiuotis turėdama tokią išskirtinę pasaulio mastu akademiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą