Šiandien savo rekomendacijų penketuką pristato kolega, dienraščio „Vakarų ekspresas“ žurnalistas Valdas Pryšmantas.
1. Perskaityti knygą „Natašos šokis“
Po Rusijos invazijos į Ukrainą turbūt ne vienas žmogus iš naujo bando suprasti - kodėl šalis agresorė save išreiškia būtent taip - per jėgą, melą, iš savo kūno išsioperavusi empatiją? Suprasti - turbūt beprasmis reikalas. Bet Orlando Figeso knyga „Natašos šokis“ bent iš dalies paaiškina tokį jų būdą.
Rusijoje daug metų praleidęs ir puikiai rusų kalbą suprantantis britų akademikas šią šalį aiškina ne savo požiūriu, o pačių rusų kultūros šviesulių citatomis. Tos citatos - tokios, kad rusai negali jų pripažinti, dėl to nenuostabu, kad „Natašos šokis“ Rusijoje uždrausta knyga.
Nė viename Rusijos mieste nėra rotušės, o tai reiškia, kad ten į sprendimų priėmimus niekada nebuvo įtraukti gyventojai. Kai nėra ką garbinti, galima garbinti Rusijos valstiečio dūšią, bet koks nors garsus rašytojas primena, kad valstietis yra tinginys, girtuoklis ir muša žmoną. Tai išgirdę rusai pyksta ne ant girtuoklio mušeikos, o ant rašytojo, kuris pasako tiesą. O kad Vakarai - „supuvę“, tai ne šių dienų pramanas, rusai juos taip vadina jau ne pirmą šimtmetį.
800 labai įdomių puslapių.
2. Pamatyti spektaklį „Mūsų klasė“
Klaipėdoje tikrai yra daug gero teatro - be vietos kūrėjų, galimybes rinktis praplečia uostamiestyje vykstantys tarptautiniai festivaliai „TheAtrium“ ir „Šermukšnis“.
Bet jeigu reikėtų išsirinkti ir rekomenduoti vieną spektaklį, tai būtų Klaipėdos dramos teatre pastatytas Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“. Dėl to, kad menas yra laikmečio refleksija.
O laikmetis - toks, kai aplink pilna manipuliatorių, kurie dėmesio ar kitų tikslų siekia kurstydami neapykantą, nukreipdami ją į vieną pasirinktą objektą.
Spektaklis parodo, kuo visa tai gali baigtis, kaip žmonės tvarkosi su kaltės jausmu arba jį ignoruoja.
Lyg ir nieko naujo apie žmogų. Bet apie tai galvoti reikia nuolat. Man atrodo, ne visi galvoja.
3. Pamatyti filmą „Geriausi mūsų metai“
Kuo mažiau specialiųjų efektų, kuo arčiau tikro gyvenimo - toks kinas man geriausias.
O tikrame gyvenime, žinia, gali būti visko. Italų režisieriaus Gabriele Muccino filmas „Geriausi mūsų metai“ atitinka visus mano kriterijus, be to, man jis gražus.
Kaip ir daug kas, kas itališka - šios tautos estetikos supratimo išraiška man yra, ko gero, artimiausia. Nors pati istorija - ne tokia ir graži, nors ir baigiasi pakiliai: senų draugų susitikimu.
Juk visi žino, kad tai labai geras jausmas.
4. Apsilankyti Gregory Porterio koncerte
Kažkada „Youtube“ atsitiktinai ne dėl muzikos, o dėl išskirtinės išvaizdos (dėl sveikatos sutrikimo dėvi specialią kepurę) dėmesį pirmą kartą patraukęs Gregory Porteris.
Kažkas yra pasakęs, kad jo balsas - kaip trykštantis skysto šokolado fontanas: sodrus ir užburiantis.
Prieš porą metų pavyko apsilankyti jo koncerte Kaune, didžiausią įspūdį paliko šio žmogaus skleidžiama ramybė ir tikrai puikus balsas, klausydamas jo galvojau - pone Gregori, ar tu žinai, kad klausydami tavęs žmonės yra laimingi?
G. Porterio repertuare - daug vadinamųjų koverių, tačiau sutikite: perdainuoti gerai žinomą dainą irgi yra menas. O G. Porteris, mano manymu, kai kuriuos kūrinius atlieka geriau nei jų autoriai.
Žinau, kad vasarą jis koncertuos Palangoje. Tikrai rekomenduoju.
5. Aplankyti „Herkų Kantą“
„Herkus Kantas“ yra kažkas daugiau nei aludė, nors aš ir nesugebu tiksliai suformuluoti - kas tai.
O gal formuluotės ir nereikia. Žinau, kad užsukus ten savaitgalį yra didelė tikimybė pataikyti į niekur kitur nekoncertuojančios grupės pasirodymą, kokį nors kitą popkultūrai nepriskiriamą renginį, sutikti Klaipėdos menininką, miesto filosofą ir su juo pabendrauti akis į akį.
Savotiškas Klaipėdos folkloras, kurį ne tik stebi, bet ir dalyvauji.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą