Remigijus Treigys: „Klaipėda - tai išretintas miškas“

(1)

Vasario 16 d. klaipėdiečiui fotomenininkui Remigijui Treigiui buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Pokalbio susitikome jau praėjus iškilmėms, išskirtine skaičių kombinacija pasižyminčią 2022 02 22 dieną.

Šiandienos datoje daug dvejetų. Ką jums simbolizuoja, kokias asociacijas kelia dvejetas?

„Sėsk, du. Neatsakei į klausimą.“ Tai pirma asociacija iš mokyklos laikų.

Ar pats mokykloje dažnai šią frazę girdėdavote?

Daug dvejetų gaudavau, nebuvau pažangus mokinukas. Ypač nepatiko man tikslieji mokslai: matematika, fizika. Vienas mokytojas mane klausinėdavo kiekvieną dieną. Vieną dieną gaudavau 5, kitą - 2. Tada mokykloje dar buvo taikomas 5 balų vertinimas.

Dvejetas mokiniui - kaip bausmės ir nesėkmės išraiška. Kaip keitėsi jūsų santykis į nesėkmes vėliau, kai baigėte mokyklą?

Dvejetas plačiąja prasme - kaip likimo spyris. Jį gavus, svarbu nenukabinti nosies, o ieškoti išėjimo iš tos situacijos. Gyvenimas nėra vien dvejetai, penketai ar dešimtukai.

Gyvenimas - tai kreivė, joje yra ir sėkmė, ir nesėkmė. Neretai būtent nesėkmė pagimdo sėkmę.

Mano gyvenime daug nesėkmių buvo.

Ką laikote nesėkme kūryboje? Reaguojate į meno kritikų pastabas?

Meno kritika man dažniausiai buvo palanki, bet pats esu labai savikritiškas. Daugybę dalykų esu išmetęs į šiukšlių kibirą, tačiau iš tiesų nesėkmę galima įvertinti tik laike. Tai, kas šiandien atrodo nesėkmė, praėjus laikui gali atrodyti, kad buvo sėkmė, ir atvirkščiai.

Būna, kad padarau fotografiją ir tuo metu ji man atrodo labai gera, tačiau po kažkurio laiko ji tampa visiškai neįdomi. O kartais man atrodo, kad fotografija nevertinga, atspaudžiu jos tik vieną atspaudą, nes mano principas yra kurti tik riboto tiražo fotografijas, o po kurio laiko pažvelgiu į tą atspaudą tarsi iš šono ir pasirodo, kad jis tikrai sėkmingas.

„Septintoji gatvė”, 2010 m.

Taip pat labai gerai sėkmes ir nesėkmes atskleidžia parodos. Parodų salėje fotografijos atrodo visai kitaip negu studijoje. Žiūrovas gal ir nemato tų nesėkmių, klaidų, o aš tada jau žvelgiu į savo darbus kaip per didinamąjį stiklą.

Šiuo metu ruošiatės naujai parodai. Girdėjau, kad joje bus fotografijos, sukurtos be fotoaparato...

Taip, jeigu viskas bus gerai, kovo mėnesį parodą ketinu pristatyti Baroti galerijoje. Joje bus kūriniai, sukurti ant fotopopieriaus, kuris yra netinkamas fotografijai. Fotografas pasakytų, kad tai brokas. Aš nesu 100 procentų fotografas, todėl man tai yra kūrybinė medžiaga.

Iš ciklo „Paskutinė diena Venecijoje“, 2004 m.

Koks bus parodos pavadinimas?

„Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“.

Ar turite mintyse savo fotografijos idealą, kokia ji turėtų būti?

Ne, neturiu. Man fotografija nėra baigtinis procesas. Niekada nežinai, kur sustosi. Dažnai grįžtu prie savo sprendimų, prie tos pačios temos, bet kita forma.

Kiekvienas menininkas savo kūryboje išreiškia savo pasaulio viziją. Ji gali būti tikroviška ar fantasmagoriška, nukelianti į praeitį ar ateitį, harmoninga ar destruktyvi... Kas jums yra svarbu tame pasaulyje, kurį kuriate pasitelkęs fotografiją?

Man svarbu tai, kas man yra aktualu. Kas aktualu - nepasakosiu, nes tai - labai asmeniška. Man fotografija yra kaip asmeninių išgyvenimų, patyrimų išraiška.

O jeigu žvelgtume tik į formą, kaip vienas iš būdingų, skiriamųjų jūsų fotografijų bruožų yra horizontas.

Horizontas yra tarsi įaugęs į mano kūrybą. Nežinau, iš kur jis atėjęs. Gal iš mūsų pamario krašto. Manau, kad aplinka nori nenori formuoja menininką. Bet tai tik mano prielaida.

O iš esmės svarbu man yra parodyti fotografijose daugiau negu matai akim.

Mano fotografija - nėra nuogas faktas ar nuskenuoti vaizdai. Ji yra perėjusi per mane.

Juk fotografiją kuria ne fotoaparatas. Visiškai nesvarbu, kokį instrumentą naudoji. Fototechnika svarbi tik procesui, tačiau ji visiškai nereikšminga žiūrovui, kuris žiūri į fotografiją.

Išmaniuosiuose telefonuose dabar daugybė visokių filtrų. Vienas jų vadinasi „senoviškas“ ir padaro labai „treigišką“ fotografiją...

Tai jį tikriausiai pagal mano fotografijas sukūrė (juokiasi).

Klausimas apie kūrybos instrumentus. Kodėl jūs naudojate senąją analoginę techniką, visaip braižote negatyvus, pats ryškinate ir spaudžiate fotografijas. Juk visa tai galima su kompiuteriu, su filtrais, kitomis šiuolaikinėmis priemonėmis išgauti.

Su filtru gali iš fotografijos akvarelę padaryti ir tapyti su kompiuteriu gali, bet tokius vaizdus gali žiūrėti tik socialiniuose tinkluose.

Man svarbus pats procesas, medžiaga, svarbu, koks bus fotografijos formatas, popierius, kokia juostelė.

Fotografija telefone ir fotografija, atspausdinta ant lakšto, yra visiškai skirtingi dalykai. Tačiau atėjo tokie laikai, kai žmonės, nepajutę, nebandę senosios fotografijos technikos, jos proceso nesupranta.

Bet tai yra tas pats, kas iš tikrųjų keliauti ir žiūrėti kelionę per „Youtube“. Žiūrėdamas vaizdus su VR akiniais taip pat patirsi jausmus, bet tai ne tokie pat išgyvenimai, kaip keliaujant gyvai.Dabar virtualiai galime apžiūrėti visus pasaulinius muziejus, bet nepajusime meno artumo, gyvybės.

„Gatvė“, 2010 m.

 

Didelė dalis jūsų fotografijų sukurtos keliaujant, bet tai - ne turisto žvilgsnis. Ką jums reiškia kelionė?

Taip, tai specialūs projektai, fotografijų ciklai „21 diena Berlyne“, „Paskutinė diena Venecijoje“, „Miestas iš atminties. Vilnius“, „Vilniaus dienoraštis“.

Gali niekur nekeliauti, ir savo namuose gali užlipti ant spintos, palįsti po kėde, stalu ir pamatysi juos visai kitu kampu. Fantazijos reikalas. Gali sukurti fotografiją neišeidamas iš namų, tik stebėdamas pro langą, nes viskas keičiasi.

Vis dėlto gyvendami toje pačioje aplinkoje mes anksčiau ar vėliau patiriame monotoniją, užsizuliname kaip tramvajus, nuolat važiuodamas ta pačia linija.

Patekus į kitą erdvę atsiranda kitas matymas, noras pajausti tos erdvės kvapą, spalvą, apšvietimą, jos dvasią ir sugerti visa tai į save. Aš sugeriu pasitelkdamas fotoaparatą, juostą. Kartais ją išryškinu tik po metų ar dvejų, iš laiko perspektyvos atsiranda vėl kitas matymas.

Nejaučiate smalsumo išryškinti juostą kuo greičiau?

Būna visaip. Kartais atrodo, lyg kas neleidžia išryškinti juostos, dar sulaikyti tą vaizdą savo atmintyje.

Aš čia gražiai kalbu... Yra tokių dalykų, kurių daug kas klausia, bet negaliu to paaiškinti. Tam ir yra menotyrininkai, kad paaiškintų, įgarsintų, kodėl padarei taip, o ne kitaip...

Menotyrininkai visada supranta? Nebūna taip, kad skaitote apie savo fotografijas tekstus kaip fantastinį romaną?

Būna. Būna, kad ir ne menotyrininkas, o žiūrovas pamato fotografijose tokių dalykų, kokių pats nei mačiau, nei bandžiau pavaizduoti.

Kiekvienas žmogus mato tai, ką jis turi savo viduje.

Žiūrėdami į tą patį medį, skirtingi žmonės matys skirtingus dalykus: vienas matys jo gražią formą, kitas lapų spalvą, trečias atkreips dėmesį į žievės faktūrą, o dar kitas girdės medyje tupinčių paukščių balsus arba įsižiūrės į inkilą medyje. Dėl to mes dažnai nesusikalbame. O kartais pamatome tą patį medį vienodai ir įvyksta susikalbėjimas.

Taip ir su fotografija. Kai žiūrovas pamato tai, ką aš norėjau pasakyti, įvyksta ryšys. Bet nėra blogai, kai vienas mato formą, o kitas idėją. Visi mes turime savo teisybę, savo matymą.

„Tiltas pievoje“, 2001 m.

Dar noriu sugrįžti prie menininko ir jo aplinkos temos. Vaikystėje gyvenote Šilavote.

Tai paliko didžiulį atspaudą. Nostalgijos, praradimų, ilgesio. Man Šilavotas - atminties pėdsakas, iš kurio semiuosi.

Kiek Klaipėdos yra jūsų fotografijose?

Labai mažai. Kelios fotografijos. Jeigu fotografuoju - tai už Klaipėdos. Ten, kur pievos, laukai, nėra žmonių, nors ir Klaipėdoje nėra žmonių.

Berlyne, Niujorke labai daug žmonių, bet jūsų fotografijose jų nėra? Kaip jums taip pavyko?

Negaliu paaiškinti. Magija.

Klaipėda. Kai išgirstate šį pavadinimą, kokia pirma asociacija kyla?

Klaipėda... Niekada apie tai nesusimąsčiau. Sunku įvardinti aplinką, kurioje gyvenu daugiau kaip trisdešimt metų. Pabandysiu atsijungti, išeiti ir pažvelgti iš šalies.

Išretintas miškas...

Kiti miestai man atrodo labai suspausti, koncentruoti, juose visko daug. O kai atvažiuoji į Klaipėdą, į akis krinta tuščios erdvės, viskas tarsi išretinta, nėra nei namų koncentracijos, nei žmonių. Ir mūsų senamiesčio gatvės tokios kiaurai prapučiamos, bet tai nėra blogąja prasme išretėjęs miškas.

Kadangi miesto landšaftas toks lygus, nėra kalvų, man gal norėtųsi joje dangoraižių kvartalo.

Man atrodo, kad Klaipėdos dvasia labai priklauso nuo oro. Klaipėdai labai tinka lietus. Net aptriušę fasadai šlapi tampa gražesni. Atsiranda kitokia miesto faktūra.

Klaipėda labai skirtinga skirtingais metų laikais, labai įdomi vakarais, kai saulė leidžiasi.

Žvelgiu į šį miestą su fantazija, eidamas gatvėmis galiu mintyse nusikleti į praeitį ir įsivaizduoti, kaip jis atrodė, tarkim, 1978 metais.

Man atrodo, kad devyniasdešimtaisiais čia buvo daugiau pamario krašto autentikos.

Man autentika yra svarbi. Nors ir nedokumentuoju fakto, nors mano fotografijoje neegzistuoja laikas: taip galėjo būti, taip bus, taip yra.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder