Tiek Vydūno kūrybą, tiek visą XX a. pradžioje įsibėgėjusį plačiašakį veikimą, to veikimo motyvus bei užmojus, galima apibūdinti, madingais šiandienos terminais kalbant, kaip nuoseklų, kryptingą, filosofiškai pagrįstą ir labai reikšmingą tautos dvasinio ugdymo projektą, kuriame ypač svarbus vaidmuo skiriamas pačiai tautai ir valstybei, įtvirtinančiai jos raišką.
Vokietijai pripažinus ką tik paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę, 1918 m. balandžio 10 d. Vydūnas sveikinimo laiške Lietuvos Tarybos pirmininkui Antanui Smetonai rašė: „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui – būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų.“
Priespaudų nuvargintoje, karo dar labiau nuskurdintoje Lietuvoje mąstytojas įžvelgė esant daug „jaunatvės pasitikėjimo ir jaunatvės galių“, buvo įsitikinęs, kad „Lietuva yra šalis, kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato“.
Tautai, sugebėjusiai tikrąjį žmoniškumą reikšti net didžiausiam varge, Amžinoji Apvaizda patikėjo kilnią misiją – žmoniškumu paveikti prieštaravimų draskomą pasaulį, būtent tai misijai atlikti ir esanti suteikta laisvė.
Po kelerių metų "Darbymetyje", savo leistame „laikraštyje tautos dvasiai tvirtinti“, Vydūnas rašė: „Pasaulis valdomas labai taurių, kilnių, šventų galybių.
Ir jas nujėgti tegali žmogus, kuris yra pasišventęs Aukštybei. Šitos galios yra suteikusios nepriklausomybę mūsų tautai. Joms veikiant visose pasaulio vietose, mūsų tauta išėjo iš vergovės. Ir jųjų leista dabar mūsų tautai gyventi savaip. Tik numanykime, kiek tai reiškia: savaip po tiek vargų, po tiek amžių prislėgimo, priespaudos ir paniekos!“.
Pasidžiaugęs tautai aukštųjų galių suteikta laisve, mąstytojas priminė, kad tasai džiaugsmas neturėtų virsti svaigia euforija, nes pirmiausia „kiekvienam tautos vaikui priderėtų mąstyti apie tai, kam mūsų tauta nebepriklausoma, kam jis pats nebeverčiamas svetimiems vergauti, kam suteikta jam ir visai tautai laisvė“.
Vydūnas pats labai skubėjo talkon, kad stiprėtų dvasiniai besikuriančios valstybės pamatai.
Daug rašė į Lietuvos spaudą, šalies miestuose ir miesteliuose dažnai skaitė paskaitas, kalbėdamas apie žmoniškumo esmę, apie dvasinio tobulėjimo principus ir būdus, apie kultūros raidą, jos raišką dabarties pasaulyje.
Tiek didieji, tiek mažesni laikraščiai ir žurnalai, nesvarbu, kokios pakraipos jie būtų, spausdino Vydūno straipsnius, atpasakodavo paskaitose dėstytas jo mintis. Jis pats leido minėtąjį Darbymetį, skirtą aptarti valstybės aktualijoms.
Savo filosofijoje Vydūnas ypač pabrėžė tautos, valstybės svarbą žmogaus dvasinei raiškai. Teoriniai šių fenomenų pagrindai buvo išdėstyti dar gerokai prieš nepriklausomybės paskelbimą veikale „Mūsų uždavinys“ (1921), kiek vėliau išėjo „Tautos gyvata“ (1920).
Dr. Vaclovas Bagdonavičius. Vydūnas apie tautą ir valstybę.
Fotoreportažą parengė KU kultūros renginių "Vydūnas-Tautai ir valstybei" moderatorius-režisierius Juozas Ivanauskas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą