Vanagupės filmų festivalyje – jautrus filmas apie tuos, kurių dažnai nepastebime
(1)Tai dokumentinis pasakojimas apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones, jų kasdienybę, skausmą, išgyvenimus ir bandymą išlikti.
Po peržiūros žiūrovai gavo išskirtinę galimybę susipažinti bei pabendrauti su filmo režisiere Gaile Garnelyte bei Artūru Morozovu. Susitikimas su kūrėjais atskleidė, kad filmas gimė iš noro ne vertinti, o klausytis ir parodyti žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Režisierė pasakojo, kad filmo idėja gimė susitikus su žurnalistu bei fotografu Artūru Morozovu, kuris jau buvo sukūręs socialinėje atskirtyje gyvenančių žmonių ciklą.
,,Susitikom su Artūru, pradėjom kalbėtis, supratom, kad turim daug bendrų temų. Jis papasakojo apie savo ciklą, apie žmones socialinėj atskirty. Pasidarė įdomu“,- teigė režisierė. Būtent iš šio susidomėjimo ir užsimezgė filmas, kuris vėliau tapo jautriu žvilgsniu į mažiau girdimų žmonių gyvenimus.
Fotografas ne tik prisidėjo prie filmo atsiradimo, bet ir parašė knygą ,,Sutikau žmogų“ Joje aprašyti visi personažai, kurie į filmą nepateko. Taip filmas ir knyga tarsi papildo vienas kitą – vienas leidžia pamatyti, kitas giliau pažinti. Knyga tampa tarsi platesniu šio dokumentinio pasakojimo tęsiniu, leidžiančiu išgirsti dar daugiau balsų, kurie dažnai lieka paraštėse.
Vienos filmo herojės istorija ypač sukrėtė žiūrovus. Rita – vieniša trijų vaikų mama, kurios vyras nusižudė dar prieš filmo filmavimus. Moteris gyvena socialiniame būste, o jos vaikai maištauja prieš jos draugą – nuteistą žudiką. Pasak fotografo, Rita iš karto iškėlė vieną esminę sąlygą: ,,Viena iš Ritos sąlygų buvo, kad filmuotume viską, negalim iškarpinėti ko norim.“ Režisierė jam antrino: ,,Taip, sakė rodyti taip, kaip yra.“ Būtent atvirumas ir tapo viena stipriausių filmo savybių.
Ritos istorija buvo tokia stipri ir skaudi, kad dalis žiūrovų net suabejojo, ar filme matomos scenos tikrai nėra surežisuotos. Vienoje jų Ritos dukra paprašiusi mamos pinigų, išgirsta neigiamą atsakymą, supyksta ir ima mamą labai skaudžiai keikti. Po filmo viena žiūrovė paklausė, ar mergaitė tikrai taip sureagavo. Režisierė atsakė aiškiai: ,,Taip, visos reakcijos ir emocijos buvo tikros, niekas nesuvaidinta.“ Šis momentas salėje sukūrė ypatingą tylą, nes tapo akivaizdu, kad filme rodoma ne vaidyba, o tikrų žmonių tikros gyvenimo akimirkos.
Kūrėjai pasakojo, kad ne visi sutikti žmonės galiausiai pateko į filmą. Fotografas prisiminė vieną asmenybę, kuris iš pradžių sutiko filmuotis, bet į filmą nepateko. ,, Buvo toks baleto artistas, sudėtinga asmenybė, kuris baleto ir operos teatre 21-ą sezoną šoko. Sutiko filmuotis, mes ir į teatrą važiavom, buvo kelios geros scenos. Bet tada jis susituokė ir žmona sakė, ne, tavęs tokio nerodysim“,- pasakojo žurnalistas. Tokios situacijos, anot kūrėjų, tik dar kartą parodė, kaip trapiai dokumentikoje susiduria žmogaus atvirumas ir jo baimė būti pamatytam iki galo.
Apie filmavimo sunkumus kalbėjo ir režisierė. Ji prisiminė, kad darbas prie šio filmo reikalavo daug kantrybės, lankstumo ir gebėjimo prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių aplinkybių. ,,Filmavimai buvo išties sudėtingi. Pirmas tikslas būdavo sugauti Artūrą jo darbuose ir kelionėse. Ir aišku personažai... Įvairių situacijų būdavo, dažnai tiesiog atšaukdavo filmavimus. Šitas filmas tiek daug turėjo atšaukimų... Vienintelė Danutė buvo stabilus personažas, nes ją visada galėjai rasti namie. Ji savo trobelės septynerius metus nebuvo palikusi“,- sakė G. Garnelytė.
Danutė – viena filmo herojų, maždaug aštuoniasdešimties metų buvusi geografė, tapo tarsi priešprieša nuolat kintančioms ir neprognozuojamoms filmavimo aplinkybėms. Artūras Morozovas ir Gailė Garnelytė pas Danutę sutiko net Naujuosius metus. Pasak filmo kūrėjų, moteris buvo labai laiminga, šią šventę sutikusi ne viena.
Po filmo ir pokalbio su kūrėjais tapo aišku, kad „Sutikau žmogų“ nėra tik dokumentika apie socialinę atskirtį. Nepaisant Artūro noro išlikti nešališku ir objektyviu, tarp jo ir filmo personažų užsimezgė glaudus ryšys. Pats fotografas prisipažino, kad prieš filmavimus buvo nusistatęs tris taisykles: ,,Niekam neskolinti pinigų, niekam nedaryti paslaugų ir negerti alkoholio. Bet paskui pastebėjau, kad su žmonėmis ir prie stalo su taure vyno pasėdi, ir ką nors parvežti reikia, ir kokia mama prašo paskolinti 1,5 euro, nes reikia namo autobusu parvažiuoti.
Tas ryšys su žmonėmis juk ir užsimezga per įvairias situacijas.“ Būtent todėl filmas nejučia tampa liudijimu apie žmogiškojo ryšio ir vilties užmezgimą. Tai ne vien pasakojimas apie socialinę atskirtį, bet ir apie klausymąsi, apie bandymą suprasti, nepaskubėti teisti ir leisti žmogui būti tokiam, koks jis yra. Fotografas prisipažino, kad šis projektas pakeitė ir jo paties žvilgsnį į Lietuvą.
,,Šios pažintys, kelionės ir pokalbiai man praturtino Lietuvos paveikslą mažiau girdimų žmonių balsais. Supratau, koks vientisas socialinis audinys esame, kaip priklausome vieni nuo kitų, kokia yra klausymo, bet ne nurodinėjimo ar vertinimo galia“,- teigė jis.
Vanagupės filmų festivalio kontekste šis filmas išsiskyrė savo jautrumu, atvirumu ir drąsa rodyti tikrovę be pagražinimų. Tai kūrinys, kuris ne tik pasakoja istorijas, bet ir leidžia joms pažadinti žiūrovo emocijas. Ir būtent todėl po peržiūros lieka ne vien prisiminimas apie filmą, bet ir stiprus klausimas sau: ar tikrai mokame pamatyti žmogų?
Rašyti komentarą