Vladimiras Konstantinovas: „Esu dėkingas likimui“

Menininkas pasakoja apie Muzikinį teatrą, kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą, bei pristato artimiausias veiklas, kuriose sužibės jo išpuoselėtas KVMT choras.

Gerbiamas maestro, esate Muzikinio teatro narys nuo pat jo įkūrimo. Kaip jaučiatės teatro istorijos tėkmėje, išlikdamas ištikimas šiai svarbiai Vakarų Lietuvos profesionalaus scenos meno įstaigai?

Likimui esu dėkingas, kad mano gyvenimas yra susietas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Teatrą suvokiu kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą.

Žinoma, teatro istorijoje būta visko, kūrybinėje organizacijoje dešimtmečiais gyventi vienodu, stabiliu ritmu vargu, ar įmanoma. Ypač tada, kai istorijos kontekstai keičia gyvenimą iš pagrindų.

Teatras atsirado geru laiku, kai pradėjo griūti sovietinė sistema. Dar tada - 1988 m. - buvo planuota naujo pastato statyba, mačiau projektą. 

Šis planas buvo veikiau didžiulės valstybinės mašinos inercijos išdava, kaip minėjau, ta valstybė jau ėjo link savo egzistavimo pabaigos, todėl įgyvendinti šio plano nepavyko. 

Dabar, po trisdešimt šešerių metų, pastačius naujus, modernius rūmus, atrodo, kad palaukti visgi vertėjo: net jeigu ir būtų anas projektas tapęs kūnu, nebūtume dabar turėję nieko panašaus į ką tik pastatytą teatrą, tiek, manau, akustikos, tiek, be abejo, ir technologijų požiūriu.

Ir vis dėlto, teatras - tai pirmiausia žmonės, kūrėjai. Nebuvome nustoję veikti nei sename, teatro reikmėms nepritaikytame pastate, nei gyvendami ir dirbdami visai be savo patalpų. 

Net pandemijos metu tęsėme darbą, ruošdamiesi naujiems renginiams. Be abejo, gera turėti patogias darbo sąlygas, tačiau, mano galva, tai nebūtinai garantuoja kūrybinę sėkmę. 

Kūrybos impulsai ateina iš kūrėjo vidaus. Arba neateina. Kūrybinė atmosfera gali gyvuoti ir kuklioje aplinkoje, kaip ir gali sustoti, sustabarėti net ir didžiausios prabangos sąlygomis. 

Na, tikėkime, kad paskutinė mintis - ne apie mus.

Kūrybinė atmosfera gali gyvuoti ir kuklioje aplinkoje, kaip ir gali sustoti, sustabarėti net ir didžiausios prabangos sąlygomis.

Vadovaujate vienam iš svarbių teatro kolektyvų. Ką jums ir choro artistams reiškia grįžimas į naują teatrą?

Be puikios žiūrovų salės, pagaliau turime fantastišką choro repeticijų klasę. Joje tikrai patogu ir malonu dirbti. 

Galima net akustiką reguliuoti pagal reikmes. Galbūt kol kas ne visiems įprasta dirbti giliame požemyje (minus antrame aukšte), bet man atrodo, kad tai tik padeda vidinei kūrybinei koncentracijai.

Įdomu išgirsti, kuo publiką džiuginsite naujo sezono metu ir kaip tam ruošiatės?

Pirmoji operinė premjera naujajame pastate jau spalio 4, 5 d.- Philipo Glasso „The Voyage“ („Kelionė“). Jau pradėjome repetuoti. 

Labai džiaugiuosi šio kūrinio pasirinkimu. Nors ir kelianti gana didelių iššūkių, reikalaujanti didžiulio dėmesio ir pastangų, „Kelionė“ apdovanoja atlikėjus, suteikia jiems energijos, manau, su kaupu padengdama sąnaudas. 

Tikiuosi, tokio pat poveikio ir žiūrovams bei klausytojams, juo labiau, kad šios operos muzikos vadovas - dirigentas Dante Anzoloni - yra Philipo Glasso bičiulis. 

Jis Glasso operas yra dirigavęs Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Vašingtono nacionalinėje operoje. 

Su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad jau trys dešimtmečiai nenutrūksta mūsų asmeninė draugystė. 

Klaipėdą, ypač mūsų teatro žmones, Dante įsimylėjo dar 1994-aisiais, kai - nė kiek neperdedu - sudrebino miestą tuometiniu „Traviatos“ pastatymu. Manau, mačiusieji puikiai prisimena tą įvykį.

Netrūks, manau, ir repertuarinių vaidinimų bei naujų koncertinių programų, sekime informaciją. 

Žiūrovą, galiu tvirtai patikinti, taip pat nudžiugins ir nepaprasto jaukumo ir grožio teatro interjeras.