Vydūnas: „Ar mes dar šio pasaulio žmonės, ar jau amžinos mirties sapne?“

Ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, jos dvasinę kultūrą – mokslą, meną, dorovę – toks buvo pagrindinis didžiojo Mažosios Lietuvos mąstytojo siekis.

Režisierius Jonas Vaitkus Vilhelmo Storostos Vydūno asmenybę laiko vienu iš kelrodžių šiandieninėje moralinių vertybių devalvacijoje.

Vydūno idėjos bei kūryba skatina tautiečius susivokti kilniam tikslui - meilės, užuojautos, sąžinės, doros puoselėjimo kryptimi.

Tapkime žmonėmis sau – iš esmės, o ne paviršiumi laisvais žmonėmis, negarbinkime aukso veršio, o siekime aukštesnio ir tobulesnio žmogiškumo.

Būkime žmonėmis tautoje – mylėkime savo tėvynę, nuoširdžiai jai dirbkime ir būkime verti pagarbos. Būkime žmonėmis visatoje – per tautą matykime pasaulį ir prisidėkime prie pasaulio gėrio.

Išties aktualus Vydūno pastebėjimas:

„Betgi didžiausia mūsų vargingumo priežastis, žiūrint į mūsų dvasios turtus, yra dar kita kas. Mums begyvenant užėjo ant mūsų svetima kultūra. Ir mes pradėjome vaisius pamėgti ir juos kurtis kitataučius pamėgdžiodami.

Pasidarėme kitų beždžionėmis.

Kitaip gyventi lyg ir nebegalime, nes kartu mes drėbėm į šalį, kas buvo mums palikta bočių ir ką patobulinę pagal kitų paveikslą būtume galėję pasirodyti ir pasaulyje.

O taip pasilikome be nieko. Ir skurstam beveik daugiau dvasiškai negu kūniškai. Tik visai pastarais metais tevirto kitaip, tačiau vis dar esame vargšai...“

(Žurnalas „Jaunimas“. 1911, balandžio nr., p. 3-11)

„Pranašiška Vydūno kūryba liudija, kad žmogaus ir žmonijos kelionėje mokslo bedieviškumas ir religijos nemoksliškumas neišvengiamai veda pragaištin, ir tik pavienio žmogaus valinga pastanga eiti meilės, užuojautos, sąžinės, gėdos, doros puoselėjimo ir išsaugojimo kryptimi yra vaisinga ir prasminga.

Aukso veršio begėdiško siautėjimo, tvirkinant rajumu ir čia pat įžūliai ir demonstratyviai viduriuojant pavojingu, bet kvapniu priklausomybės užkratu – nesustabdysi.

Bet Vydūno kūriniuose tą atsakomybės naštą prisiimančių žmonių ir veikiančių, nepaisant tokios tikrovės, yra apstu, ir mums prasminga jungtis į tą žygį“, – taip prieš keletą metų ruošdamasis spektakliui „Ne sau žmonės“ rašė Jonas VAITKUS, Vydūno filosofiją priartinęs prie laikmečio dvasinės ir moralinės situacijos.

„Sąvoka „Ne sau žmonės" turi didelę vertikalę savyje.

Galima sakyti – sau žmonės, ne sau žmonės. Galima pritaikyti visoms gyvenimo aplinkybėms, bet yra žmogus – kosmopolitas, empatiškas, neempatiškas, religingas ir ne. Jeigu žmogus yra sau žmogus, jis bus ir kitam žmogus – užjaučiantis, pagarbus ir t.t.

Mano pagrindinė spektaklio idėja: pirmiausia žmonės yra žmonės, nesvarbu, kokia jų religija ar tautybė", – teigia režisierius J. Vaitkus.

„Ar mes dar šio pasaulio žmonės, ar jau amžinos mirties sapne?..

Berods, tik bekovodamas gali galingu pastoti. Bet mūsų broliai ir seserys ir be anų svetimų dykūnų būtų tik vergais ir ne sau žmonėmis.

Žmogus tik iš vidaus teauga. Todėl keršyti - ne mano uždavinys. Mano rūpesniu yra sužadinti žmones, kad būtų sau žmonėmis." - Vydūnas. „Ne sau žmonės".

Vienas iš dvyliktojo KU kultūros renginio „Vydūnas – Tautai ir valstybei“ dalyvių, humanitarinių mokslų daktaras, publicistas Andrius MARTINKUS pastebi: „1924 m. leidinyje „Klaipėdos žinios" buvo išspausdintas Vydūno straipsnis „Mūsų tautos gyvenimo krizis". Tenka pripažinti, kad šis Vydūno tekstas šiandien yra ne mažiau aktualus nei prieš šimtmetį.

Nes kaip kitaip, jei ne lietuvių tautos gyvenimo krize reikia vadinti situaciją, kai lietuvių tauta yra viena sparčiausiai nykstančių tautų pasaulyje tarp tų tautų, kurios turi savo valstybes. Jei lietuvių tauta neturėtų savo valstybės ir būtų svetimųjų pavergta - tai būtų liūdna, bet suprantama tikrovė.

Tačiau lietuvių tauta štai jau 32 metus turi savo, kaip mums nuolatos sakoma, laisvą ir nepriklausomą valstybę. Iš esmės tai yra skandalinga situacija ir turėtų būti svarbiausiu valstybės rūpesčio objektu.

Betgi taip nėra, deja. Vietoje to, kad Lietuvos valstybę valdantieji rūpintųsi lietuvių tautos ateitimi, jie, remdamiesi naujausiomis prognozėmis, kad lietuvių tauta ir toliau sparčiai nyks savo istorinėje tėvynėje, svarsto apie būtinybę didinti pensinį amžių. Ir, aišku, nepamiršta raginti lietuvius nepavargti būti... Ukraina.

Kodėl taip yra? Atsakyti į šį klausimą mums gali padėti Vilhelmo Storostos Vydūno filosofinė triada – „Žmogus sau, tautai, žmonijai". Didžioji dalis žmonių mūsų šalyje gyvena ne sau.

Šią šalį valdo žmonės ne tautai. Todėl lietuvių tauta ir yra viena sparčiausiai nykstančių savo valstybę turinčių tautų žmonijoje.

Parengė Juozas IVANAUSKAS