Kaip sovietmečiu kovojo su „buitiniu striptizu“: kodėl vaikščiojimas basomis buvo laikomas nepadoriu

1950–1960 metų Sovietų Sąjungoje vaikščiojimas po butą be batų ar šlepečių buvo laikomas prastos kultūros ir blogo tono požymiu. Toks požiūris buvo ypač pastebimas tarp miesto inteligentijos, kuri visais būdais siekė atsiriboti nuo „kaimiškų manierų“.

Šios elgesio normos šaknys siekia daug gilesnius laikus. Kai kur niekada nebuvo nusistovėjusios taisyklės nusiimti batus tik įžengus pro duris: šiltuoju metų laiku valstiečiai tiesiog nusiplaudavo kojas ir į namus eidavo basomis, o žiemą persiaudavo batus patalpoje su asloje (žemės grindimis). 

Tuo tarpu dvarininkai savo aukštą statusą demonstravo prabangia avalyne ir neskubėjo jos nusiimti be ypatingo reikalo.

Masinė statyba ir higienos revoliucija

Per pirmuosius SSRS egzistavimo dešimtmečius šis gyvenimo būdas beveik nepasikeitė. 

Kaimuose žmonės ir toliau vaikščiojo su batais net namų viduje. Miestuose išpopuliarėjo kaliošai, kuriuos gyventojai palikdavo ant slenksčio. 

Kadangi bendrabučiuose ir barakuose grindų švaros klausimas dažniausiai likdavo antrame plane, žmonės patalpose neretai likdavo tiesiog su batais.

Didysis lūžis įvyko 1950–1960 m., kai prasidėjo masinė Chruščiovo tipo daugiabučių („chruščiovkų“) statyba. 

Atskiri butai, nauji gyvenimo standartai ir aktyviai vykdoma higienos propaganda iš esmės pakeitė namų komforto sampratą. Būtent tada inteligentija pradėjo traktuoti basas pėdas kaip visišką neskoningumą.

Istorikė N. B. Lebina savo darbuose pateikia iliustratyvų to laikmečio epizodą: buto šeimininkė pradeda šaukti ant svečio, kuris nusiėmė batus, reikalaudama „nedelsiant nutraukti šį striptizą“.

Šlepetės kaip gero auklėjimo ženklas

Griežtos namų avalynės taisyklės galiojo ir garsiose šeimose. Žinomas poetas Josifas Brodskis savo prisiminimuose yra minėjęs, kad jo motina kategoriškai reikalavo, jog visi namuose būtinai dėvėtų šlepetes – basas kojas ji laikė akivaizdžiu blogo auklėjimo ir kultūros stokos įrodymu.

Laikui bėgant, namų avalynė nustojo būti išskirtiniu statuso ženklu ir tapo įprasta, privaloma buities dalimi.

Tik iki 1990-ųjų ši situacija galutinai pasikeitė: vaikščioti basomis po savo butą tapo visiška norma, o gatvės batų nusiėmimas vos peržengus slenkstį – įpročiu, kuris tvirtai įsitvirtino kelioms kartoms į priekį. 

Taip iš pirmo žvilgsnio smulkios buitinės detalės atspindėjo globalius pokyčius visuomenėje, kurioje asmeninė erdvė, privatumas ir higiena įgavo vis didesnę reikšmę.

Parengta pagal užsienio spaudą