Atokioje saloje įvyko biologinis stebuklas, kai iš ten buvo deportuotos visos katės

Atokiose Japonijos Ogasavaros salose kadaise gyveno didelė raudonagalvių miško balandžių populiacija. Tai buvo vienintelė vieta planetoje, kur šį paukštį buvo galima sutikti gamtoje. 

XX a. pabaigoje šios rūšies populiacija, kuri kadaise siekė šimtus individų, smarkiai sumažėjo dėl miškų kirtimo ir laukinių kačių grobimo. 

Iki 2008 m. gamtoje liko mažiau nei 80 paukščių, ir rūšis atsidūrė ties išnykimo riba.

Siekiant išvengti galutinio raudonagalvių balandžių išnykimo, 2010 m. Čičidžimos saloje Ogasavaros salyne buvo pradėta didelio masto laukinių kačių gaudymo kampanija.

„Dėl to nuo 2010 iki 2013 metų buvo sugauta 131 laukinė katė, o kačių populiacija sumažėjo iki mažiau nei 20 individų. 

Per tą patį laikotarpį bendras balandžių skaičius išaugo nuo 111 iki 966 suaugusių individų ir nuo 9 iki 189 jauniklių“, – teigiama moksliniame žurnale „Communications Biology“ paskelbtame tyrime.

Toks spartus populiacijos atsigavimas nemažai nustebino mokslininkus, nes paprastai rūšys, patekusios į panašią demografinę krizę, kenčia nuo inbredingo (t. y. dauginimosi su palyginti artimais giminaičiais), o tai lemia žalingų mutacijų kaupimąsi ir apsunkina atkūrimą net ir intensyviai taikant gamtos apsaugos priemones.

„Išskirtinis šio balandžio atsigavimas paskatino mus ištirti genetinės jo atsparumo priežastis, tikėdamiesi išsiaiškinti, kas daro kai kurias nykstančias rūšis labiau atsparias nei kitos“, – aiškina pagrindinis tyrimo autorius Daichi Tsujimoto.

Ištyrę raudonagalvių balandžių genus, mokslininkai iškėlė hipotezę, kad ši rūšis jau seniai išsiugdė genetinį atsparumą mutacijoms, kurias sukelia giminingų individų kryžminimasis. 

Mokslininkai mano, kad tai yra pasekmė to, kad net prieš tai, kai populiacija atsidūrė ties išnykimo riba, jos bendras skaičius visada buvo palyginti nedidelis.

Per daugelį kartų laipsniškas inbredingas, tikriausiai, prisidėjo prie žalingų mutacijų pašalinimo iš genomo – proceso, žinomo kaip genetinis valymas.

„Ši unikali evoliucijos istorija, atrodo, suteikė šiems balandžiams atsparumą, kurio nėra kitose nykstančiose populiacijose“, – pažymi tyrimo bendraautorius Yuji Isagi.

Taigi mokslininkai paneigė įsitvirtinusią nuomonę, kad inbredingas visada daro neigiamą įtaką populiacijos išlikimui. 

Paaiškėjo, kad tam tikromis sąlygomis mažos populiacijos gali evoliuciškai prisitaikyti prie sveiko dauginimosi esant kritiškai mažam jos atstovų skaičiui.