Kodėl žmonės negali prijaukinti visų laukinių gyvūnų: mokslininkai rado atsakymą

Pasirodo, prijaukinimo procesas priklauso nuo 6 charakteristikų, kurias turi tik nedaugelis žinduolių.

Kas yra prijaukinimas

Leidinyje pažymėta, kad prijaukinimas – tai ne tik laukinio gyvūno sugavimas ir laikymas namuose. 

Tai abipusiai naudingas bendradarbiavimas, kurio metu dvi nesusijusios rūšys gauna abipusę naudą iš bendro laiko praleidimo.

Taigi vilkai tapo šunimis, nes žmonės pasiūlė mainus maistu ir šiluma už apsaugą. 

Laukinės katės tapo mažiau laukinės, kai dėl žmonių gyvenviečių atsiradimo ir jų pritrauktų graužikų bendravimas su žmonėmis tapo panašus į lengvą bufetą, pridūrė leidinyje.

Senovės žmonės prijaukino ne tik šunis

2024 m. tyrime teigiama, kad senovės medžiotojai-rinkėjai Pietų Amerikoje tikriausiai laikė lapes kaip naminius gyvūnus iki naminių šunų atsiradimo žemyne. Šios netikėtos sąjungos įrodymų buvo rasta 1500 metų senumo kapinėse Patagonijoje, Argentinoje.

Šią vietą archeologai atrado 1991 metais. Kapinėse buvo rasti mažiausiai 24 medžiotojų-rinkėjų palaikai ir tarp jų palaidotas neidentifikuotas šuo. Genetiniai ir izotopiniai tyrimai parodė, kad šis gyvūnas priklausė Dusicyon avus rūšiai, išnykusiai plėšriųjų žinduolių šeimos rūšiai.

Cheminiai tyrimai parodė, kad šis gyvūnas maitinosi daugiausia maistu, panašiu į žmogaus, todėl galima daryti prielaidą, kad jį maitino žmonės ir, tikriausiai, laikė kaip kompanioną ar naminį gyvūną, teigiama tyrime.

Unikalus eksperimentas

Leidinyje rašoma, kad 1959 m. mokslininkai pradėjo eksperimentą, siekdami patikrinti, ar galima juodąją lapę paversti naminiu gyvūnėliu. 

Skirtingai nuo kačių ir šunų prijaukinimo, kuris vyko palaipsniui, eksperimente buvo aktyviai atrenkami gyvūnai, turintys paklusnų charakterį, ir per 59 metus įvyko nuostabi transformacija.

„Pradedant nuo laukinių lapių populiacijos, per šešias kartas atranka tik pagal nuolankumą lėmė lapės pogrupės, kurios laižė eksperimentatorių rankas, jas buvo galima paimti į rankas ir glostyti, jos liūdėjo, kai žmonės išeidavo, ir vizgino uodegomis, kai žmonės artėdavo“, – rašė mokslininkas Lee Alan Dugatkin 2018 m. straipsnyje apie šį tyrimą.

Mokslininkas pažymėjo, kad jau 15-oje kartoje eksperimente dalyvavusių gyvūnų streso hormonų lygis buvo maždaug du kartus žemesnis nei laukinių lapių.

„Su kiekviena karta jų antinksčiai tapo vis mažesni ir mažesni. Serotonino lygis taip pat padidėjo, o tai padarė gyvūnus „laimingesnius“. 

Eksperimento metu mokslininkai taip pat nustatė, kad prijaukintos lapės turėjo dėmėtą „kaip šunų“ kailio spalvą, taip pat labiau jaunatviškas veido bruožus (trumpesnius, apvalesnius, labiau panašius į šunų snukius) ir kūno sudėjimą (stambesnes, o ne grakščias galūnes)“, – pasakojo Lee Alan Dugatkin.

Kodėl ne visi gyvūnai gali būti prijaukinti

Leidinyje pažymėta, kad lapės, kaip ir kiti šuniniai, gali būti prijaukintos. Vis dėlto, didžioji dauguma žinduolių rūšių taip ir nebuvo prijaukintos.

Savo knygoje „Šautuvai, mikrobai ir plienas“ Kalifornijos universiteto Los Andžele geografijos profesorius Jaredas Diamondas išskyrė šešias savybes, kurias turi turėti gyvūnai, kurie gali būti prijaukinti. 

Tai yra gebėjimas daugintis nelaisvėje, lankstus racionas (jei juos galima prijaukinti maisto likučiais), greitas brendimas, paklusnus charakteris, gebėjimas paklusti tam tikrai socialinei hierarchijai ir ištvermė, pabrėžė leidinys.